Kai buvau maža, žmonės per Užgavėnes vis dar vaikščiodavo po namus ir prašydavo blynų. Gaudavo dažniausiai saldainių, bet nesvarbu. Skanduotė buvo tokia:
Mes, čigonai Lietuvos,
Norim blynų ir kavos.
Jeigu blynai nemaišyti,
Prašom pinigus skaityti.
Šita įkyri dainuška galvoj skambėjo visą laiką, kol stovėjau prie Vyriausybės su krūva esamų ir būsimų Dr. ir laikiau mažiuką plakačiuką su užrašu “Mokslo šaknys karčios, o vaisiai… skurdūs.” Nes jaučiausi tikrai kaip per Užgavėnes, tik kokios raganiškos kaukės betrūko. Iš tiesų reikia pripažint, kad nei vienam ten stovėt nebuvo faina: tarsi ir plakatus kelt gėda, kažkaip nusmunka jie palei kojas ar juos laikantys kažkaip gale atsiduria… Teatrų teatras. Visi ramūs, kuklūs, nelinkę aštrių garsų skleist. Nes nu mokslininkai. Žmonės kantrūs ir tiesiog norintys dirbti savo darbą. Aikštė ištuštėjo maždaug 5 minutės po piketo pabaigos. Ir tai savaime suprantama – juk visi mokslininkai, švelniai tariant, turi, ką veikt. Maždaug – papiketavau, o dabar nueisiu į biblioteką… Stebuklas, kad išvis tiek daug žmonių susirinko.
(Ir dar tame pikete kažkoks Putino propagandistas bandė lįsti – nelabai supratau, nes atėjau pavėlavusi, bet akivaizdžiai norėjo pademonstruoti, kokia bloga valstybė yra Lietuva ir kas “padėtų” šią problemą išspręsti. Prisimenu, kad ir streikavę mokytojai buvo kaltinti Rusijos įtaka: matyt, yra tokių, kuriems patogu, kad ir apie mokslininkus taip galvotų. Ir apie visus kitus piketuojančius ar protestuojančius. Labai suprantama ir paprastam žmogeliui aišku: jeigu nepatenkintas, reiškia, valstybės išdavikas. Na, tiek to, politika gal kitam kartui.)
Tiesą sakant, elgetiškas atlyginimas turbūt labiau žemina valstybę negu mokslininkus, kurie negali banke gauti būsto paskolos, nes atlyginimas per mažas. Arba nešioja dešimt metų tą patį kostiumą. Arba negeria kavinėse kavos. Bet iš tų 380-430 eurų, kuriuos gauna “į rankas”, kažkaip sugeba išvažiuoti į stažuotes, konferencijas, užsienio bibliotekas.
Kaip? Kokiais būdais? Ogi labai paprastai. Kalbu humanitarų vardu, nes žinau, kad gamtamokslių pasaulyje mechanizmai kiek kitokie, dažnai net žiauresni. Taigi didelė dalis šviesių ir kultūrą kuriančių humanitarų daro tokius dalykus:
- dirba institute;
- dėsto universitete;
- rašo į kultūrinę spaudą;
- laksto į visokius renginių / knygų pristatymus ar parodas;
- savo instituciją nemokamai reklamuoja visokiuose mugėse, pvz., knygų;
- nemokamai dalyvauja visokiausiose komisijose ir komitetuose;
- rašo mokslinius straipsnius į lietuviškus ir užsienio recenzuojamus leidinius;
- dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje vykstančiose konferencijose;
- verčia;
- redaguoja;
- rašo projektus, kad galėtų daryti vienkartinius tyrimus – šios lėšos nepastovios;
- pildo krūvą popierių dėl kiekvienos stažuotės ar bet kokio papildomo euručio į kišenę;
- kai kurie dar tampa katedrų ar skyrių vadovais.
Taigi dirbama iki išsekimo. Po darbo, kuris yra ilgas, kruopštus ir nuo kurio gali čiuožti stogas, ypač jeigu per mažai socializuojiesi ir per daug dirbi, kas beveik visada ir nutinka, dar turi eit “pas ponų” ir elgetaut pinigų konferencijoms ar stažuotėms, kurie tau šiaip ar taip de facto priklauso. PO darbo. T. y., naktį, vakare, kai vaikus užmigdai ar dar kaip. Esi skatinamas nuolat prašyti pinigų projektams ar kelionėms: neva, praeisi atranką, puiku, o jei nepraeisi tiek valandų įdėjęs – ką gi, tavo bėda, reiškia, požioplis esi arba tavo projektas prastas. Ir jeigu nenori tų projektų rašyt, tam, kad išgyventum, tada suk kokią “chaltūrą”, kaip tas garsusis geologas taksistas. Arba susirask turtingą vyrą / žmoną. Emigruok. Per atostogas kask durpes Vokietijoj arba skink braškes Norvegijoj. Juokas, bet pro ašaras. Nes visi atvejai realūs, vis iš Dr. pavydėtino gyvenimo.
Iš tiesų universitete finansine prasme gal šiek tiek mažiau blogai, nes visokie vadovavimai katedroms ir komitetų veikla tarifikuojama. Tavo dalykas gali būt populiarus, daug studentų renkasi arba jis privalomas, taigi turi daug valandų. Bėda, kad tas “tarifas” (skamba kaip taksi, ar ne?) priklauso nuo vardo. Turiu omeny, tiek pat sutartinių valandų gauna ir asistentas, ir profesorius, tik jų atlyginimų koeficientai skiriasi kelis kartus. Nesakau, kad tai neteisinga – dar ir kaip teisinga. Profesorius yra profesorius. Tiesiog bėda ta, kad pradedantysis net ir su krūva akademinių valandų, kai ars už tris, gaus mažesnį negu vidutinį atlyginimą.
Neteisinga tai, kad institutuose tokių papildomų tarifikacijų kaip ir nėra: skyriaus vedėjai ir direktoriai gal gauna truputį daugiau, dar gali vadovaut projektui, štai ir viskas. Nes ten esmė – ne asistentas ar profesorius (čia – pedagoginiai vardai), o jaunesnysis ar vyresnysis mokslo darbuotojas. Jaunesnieji, aišku, ubagų ubagai, apie didesnę banko paskolą tik pasvajot galima, bet vyresnieji irgi nekažką, oj nekažką… Kadangi institutų finansavimas elgetiškas, dažnai žmonės arba tiesiog pasirašo popierių, kad sutinka dirbti už minimumą, arba jiems mažinamas koeficientas ir prirašoma 0,75 etato. Taip per krizę buvo padaryta Lietuvos kultūros tyrimų institute. Iki dabar taip ir tebėra. Krizė baigės, eurą įsivedėm, dabar ir ekonomistai sutinka, kad kainos žiauriai šoko. O skaičiukas etatų paskirstyme 0,75 tebėr.
Ir dar prie šito visokie dėdės iš kitų sričių arba prasisukėliai aiškina, kokie humanitarai pinigų siurbėlės, nes neefektyvūs ir nesukuria jokio apčiuopiamo produkto. Nu ne, nesitikiu kada nors išrast vaistų nuo vėžio (nebent netyčia :)) arba sukonstruot robotuko. Bet kiek jau yra tos pašutusios lietuvių kultūros, tiek ant mūsų ir menininkų dar laikosi. Tiesą sakant, menininkams gali būt finansiškai visai neblogai: jei tik jie norės ir sugebės taikytis prie auditorijos skonio (žinoma, išsižadėdami šiandien pernelyg nuvertinto heideggeriško autentiškumo, kaip rašo Zadie Smith “Šatėnų” naujausiam numery), jie gali sukurtus produktus neblogai parduoti. Būtent – produktus. Nes vien pagal auditorijos poreikius pardavimui sukurtas menas kaži ar be kartumo burnoj gali būt šiuo žodžiu vadinamas. Ir tada kaži ar jį pagaminęs žmogus bus labai menininkas, produktorius koks nors. Tai aš kaip apie kultūros kūrėjus kalbėjau apie tuos, kurie iš tiesų nori sukurt kažką neklišinio ir ne tam, kad pigus masinis skonis pasitenkintų, jei ką.
O humanitaras tyrėjas eina tarp robotukų ir meno arba “miano” ir visa tai interpretuoja. Ir tai gyvybiškai svarbu: jeigu viskas daroma tiesiog mechaniškai, nemąstant, be jokios ateities perspektyvos (kurią būtent ir duoda humanitariniai mokslai, mat jų galia yra vertinant jungti praeities faktus su dabarties įžvalgom ir todėl truputį “strategiškai planuoti”, kaip madinga sakyt) – viskas, kultūros nebėra. Turiu omeny, kad, kai kažkas visuomenėje daroma mechaniškai, neapmąsčius ir nekritiškai, be jokių klausimų (kuriuos kelti mus moko visų pirma humanitarika), pasaulio suvokimas tampa tiesiogine prasme natūralus ir pagrįstas kažkokiu žiauriu išlikimo ir determinizmo dėsniu: nugali efektyviausi ir stipriausi. Kai nekeli klausimų ir kritiškai nemąstai nei apie kitus, nei ypač apie save, tampi tiesiog egocentriškas paršelis, kuris nekenčia “neefektyvių”, t. y. – kritiškai mąstančių, nes tam, jei ką, laiko reikia. O iš čia – vienas žingsnis į netoleranciją, neapykantą ir masinį “neefektyviųjų” niekinimą. Nacių Vokietijos atveju – ir naikinimą. Juk jeigu priimtume viską nekvestionuodami, mūsų buvimas pasaulyje taptų visiškai NATŪRAlus, t. y., gerai taip, kaip yra, gyvensiu su tuo, ką greičiausiai randu ir ką man sako ir t. t. O kokia kategorinė priešprieša kultūrai? Taip taip, tas žodis, kuris didžiosiom.
Įsivaizduokim, kad rytoj nei vienas humanitarinį išsilavinimą turįs žmogus nebegali nei rašyti, nei kalbėti, nei net ženklų kalba nieko parodyti. Toks šiek tiek Saramago scenarijus, bet tiek to. Taigi jie nekalba, nerašo, tiesiog – žmonijos komunikaciniam lauke jų nebelieka. Kelis mėnesius galima gyvent iš senų veikalų ir nespausdintų rankraščių, mat lektūros netgi “per daug”. Iš pradžių visus apima džiaugsmas: aha, dabar skaitysiu vien klasiką arba iš viso neskaitysiu (nes “išnyksta” ir gimtosios kalbos mokytojai, istorikai ir t. t.).
Kas po to? Kažkodėl norisi sakyti – tamsybė ir chaosas geriausiu atveju, karas – blogiausiu. Juk būtent kultūra mus formuoja taip, kad galėtume bent kažkiek darniai kartu išbūti. Evoliucija labai žiauri, o daugmaž pagal jos dėsnius dabar ir veikia neoliberali rinka. Ir ji man patinka būtent dėl savo efektyvumo, viskas čia gerai. Tiesiog kultūroje tie dėsniai neveikia ir negali veikti, todėl beprasmiška ir apgailėtina to reikalauti ir kaltinti humanitarus “neefektyvumu”.
Kultūra nėra sukurtas ir vartoti paruoštas produktas,: ji – tapsmas, nesiliaujantis procesas, kurį nuolat reikia kurti ir palaikyti. Tai, kas natūriška, gali egzistuoti ir savaime. Tai, kas kultūriška (o kultūriška yra viskas, net ir ta pati rinka – kultūros produktas), turi būti puoselėjama ir palaikoma. Nes tai ANTgamtiška ne poltergeisto, o filosofine prasme: kultūra mūsų natūrą gludina ir leidžia jai būti su kitokiomis prigimtimis. Kaip sakoma, leidžia “gerai kalti savo skulptūrą”. Kūrybos ir savikūros mechanizmai yra kultūriški. Čia atsiranda žmogiškumas, kuris yra tiek pat ANTgamtiškas ta (ne)poltergeisto prasme kiek ir gamtiškas. Atsiranda kritinis mąstymas (kuris anaiptol nereiškia banalaus kritikavimo su svariu argumentu “visi jie vienodi”). Atsiranda supratimas, kodėl viskas yra taip, kaip yra, ir kaip gali būt ateity.
Taigi reikėtų į humanitariką žiūrėt pakankamai rimtai (sveika ironija rimtumo nenaikina) ir duot humanitarui progą tyrimais, o ne trim pašalinėm veiklom, ir užsiimt. Nes kitaip prasideda tai, kas atsitiko man: cinizmas, prasmės klausimas, perspektyvų nematymas ir “emigracija” į kitą sritį, mano atveju – į mokyklą. O jeigu žmogus tarp mokslininko ir mokytojo labai sąmoningai renkasi pastarąjį ne dėl to, kad kvailas arba kad nesugeba daryt mokslinių tyrimų (bent jau pusėtina Dr. tikrai galėčiau būt, reikia tik užsimanyti sugrįžti į doktorantūros studijas), o dėl to, kad blogai tame Dr. sektoriuje – jau atleiskit. Žmonėms lyg ir reikėtų galimybės dirbti savo pirminį ir tiesioginį darbą, o ne jį hobio statusu padaryt po to, kai “chaltūros” arba biurokratinės ubagystės principu vargais negalais išmeldi teisės jį apskritai daryt. Po to, kai atiduodi išties daug, o gauni grikių, kefyro ir akcijinių koldūnų. Po to, kai prieš važiuodamas į konferenciją bėgi į “Humaną” kostiumėlio. Nes čia nėra visų partijų deklaruojamos “prioritetinės srities” situacija. Čia – Biliūno “Ubagas”, tik labiau visuotinai.
Čia ne pypkė 