Apmąstymai po VBE taisymų

Čia bus toks keistas įrašas. Iš pradžių svarsčiau jį pasilikti privatų, bet vėliau pagalvojau, kad gal kitiems bus įdomu. Bet kuriuo atveju – tokiu būdu tiesiog bandysiu susidėlioti mintis. Dėl to čia bus visko daug ir viskas padrikai. Nemanau, kad labai konstruktyvus šitas įrašas, bet ką gi.

 

Procesas (taip, čia nuoroda į Kafką)

Tai va, taisiau aš tuos rašinius apeliacinėj komisijoj. Darbas nelengvas. Nuo 8 iki 17 kasdien. Aktyviausią dieną perskaičiau ir įvertinau 23 darbus. Dar kelis perskaičiau ir pasakiau nuomonę, nes buvo sudėtingi.

Dabar – kai vyksta tas procesas. Šiaip gana civilizuotai, nors tai netrukdė visam tam absurdui manęs vest iš proto. Visų pirma, aklai ištaisomos netaisytos darbų kopijos. Tai daro mokytojos trečiame UPC aukšte. Jeigu tarp kopijos įvertinimo ir originalo įvertinimo yra bent vieno taško skirtumas, ir ištaisyta kopija, ir originalas keliauja į antrą aukštą, kur vienoje patalpoje sėdi mokslininkai ir mokytojai. Mokslininkai perskaito darbą ir siūlo turinio įvertinimą, o mokytojos taiso stilių ir gramatiką. Bet kokiu atveju galutinis sprendimas turi būti priimtas abipusiu susitarimu: aš norėjau kelis darbus įvertinti visiškai kitaip negu galiausiai buvo nutarta. Kai jau visiškai nebesusikalbėdavome, nešdavome darbus pirmininkei (mokytojai ekspertei) ir sprendimas iš esmės būdavo jos. Žinoma, diskutuojant galima būdavo rasti kokį nors kompromisinį variantą.

Kalbant apie darbų vertinimą, verta pradėti nuo to, kad dauguma darbų buvo siaubingi. Aš neperdedu – siaubingi. Apeliacijas parašė maždaug 500 neišlaikiusių. Ir dar krūva išlaikiusių ant ribos (gavusių, tarkim, 21 balą). Tokiuose darbuose dažniausiai blogai iš esmės viskas – skystas argumentavimas, gausybė klaidų, klaikus stilius. Reikia kelis kartus skaityti tokį rašinį vien tam, kad dėl tos klaikios formos suprastum, kas norėta pasakyti. (Konfidencialumo sutartis neleidžia cituoti, bet gal niekas nepaduos į teismą, jeigu pasakysiu, kad viename rašinyje Sizifo darbas buvo supainiotas su sifilio darbu. Garšva atlieka sifilio darbą. O ką, nežinojot?) Pridėkime dar klaikų raštą, kur net nepasistengta parašyti bent kiek įskaitomiau. (Suprantu, idiotiška vien tai, kad reikia XXI a. rašyti ranka, kad negalima kompiuteriu. Mano raštas dabar, kai ranka beveik nerašau apie 10 metų, yra dar baisesnis negu tų vaikų. Nu bet velnias, reikia visgi galvot apie tuos, kurie skaitys. Tai ir yra tolerancija, tai ir yra empatija.) Kitaip tariant – praėjusią savaitę iš esmės prikėlinėjom lavonus. Kad gautų 32, ne 24. Kad neišlaikęs išlaikytų. Ir t. t.

 

Blogybių šaknys

Iš kur atsiranda toks kiekis tokių klaikių darbų? Egzaminas gali tiesiog nepasisekti. Gali iš vakaro užsiryt paslaugios tetulės paduoto Xanaxo. Gali sirgti. Niekas jau nekalba apie nelaimes šeimoje. Gali tiesiog palūžti iš streso. Nežinau, ar pati neprirašyčiau panašaus briedo po šitokio tų prakeiktų egzų sureikšminimo.

Dar šitie baisuokliai ateina iš to, kad mokyklose vyksta belekas. Dėl mokytojų kompetencijos. Iš to, kad darbai iš visos Lietuvos – įdomu, koks kiekis tų vaikų savo laiku valgė nemokamus pietus? Taip, aš čia socialinės aplinkos kortas metu. Nes jos labai svarbios. Jeigu niekas namuose neakcentavo išsilavinimo svarbos, vaikas nematė skaitančių ar apie ką nors protingiau diskutuojančių tėvų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesimokė, o mokykla, kad turėtų “krepšelių”, visus laiko ir net nebando palikti antriems metams arba pasiūlyti išeiti kitur, mokytojai nenori rautis ant tėvų, tai ar stebina žemas lygis?

Švietimui labai svarbios socialinės sąlygos. Turbūt nereikia kartot, kokio baisumo mūsų socialinė atskirtis. Tai va, tokio pat baisumo ir rašiniai. Lygiai kaip ir akivaizdu, kad geras švietimas ją padėtų mažinti. Circulo vicioso. Čia siūlyčiau investuot į mokyklinius autobusiukus ir vežt vaikus į dideles miestų ar miestelių mokyklas, o ne laikyt galudienes vargdienių ir šiaip visokių pažemintųjų ir nuskriaustųjų mokyklas, kur vaikai ateina pavalgyt ir pabėgt nuo girtaujančių tėvų. Tai esminių problemų neišspręstų, bet, manau, prisidėtų. O dar – neįsivaizduoju, ko galima išmokti, jeigu nei mokykloje, nei šeimoje nėra saugumo. Čia ja ir teoriškai pagal Maslow piramidę nebeįmanoma. Man žiauriai gaila tokių vaikų. Ir nežinau, kuo galėčiau padėti.

Kita baisiųjų darbų grupė yra aiškūs dislektikai, disgrafikai arba autizmo spektrui priklausantys. Mokiau jų pakankamai, kad atpažinčiau klaidas, specifišką rašyseną ir kt. Šitų man gaila labiausiai, nes jiems galima būtų padėti visiškai nesunkiai. Sistema tai leidžia: tiesiog vertintojas kartu su darbu gauna išrašą, kur pasakyta, kokių klaidų nežymėti. Jiems pridedama laiko. Bėda – kad vis dar vengiama siųsti vaikus į psichologinę pedagoginę tarnybą (toliau – PPT). O kad būtų suteikiamos kitokios sąlygos 10 arba 12 kl., reikia praeiti visas tos įstaigos procedūras. Reikia būti užsiregistravusiam iki 8 klasės. Ir t.t.

Kodėl vengiama? Nes tėvai jautriai reaguoja, kai mokytojai tai pasiūlo. Nes patys mokytojai nesiūlo (neabejoju, kad kaimuose net nesvarstoma apie tokią galimybę – ten gi sustingusio laiko kasyklos, pritaikant Parulskio apysakos pavadinimą). O ant tėvų niekas nenori rautis. Niekas niekada. Galų gale, net jeigu pasakai, jie dažnai atsisako. Patys vaikai sukelia isterikas: “Į man žiūri kaip į durnių!!!” Nekas su mūsų požiūriu į psichinę sveikatą. Nieko čia naujo. Juokingiausia tai, kad nei disgrafija, nei disleksija, nei autizmo spektras neturi jokio ryšio su psichinėm ligom ar kokiais ten asmenybės sutrikimais. Nu jokio absoliučiai. Ir šitos problemos išsprendžiamos – tiesiog reikia truputį kitaip dirbti ir leisti naudotis atramine medžiaga. Tai nėra sudėtinga. Patikėkit.

Kita vertus, aš puikiai suprantu, kad kai kurie tėvai sistemos akivaizdoj jaučiasi bejėgiai. Jie mato, kad jų vaikai neišmokomi. Jie nebūtinai gauna būtiną informaciją mokykloje. Jie mato, kad niekas negerėja, viskas kasmet prastėja. Tai tikrai gali susisukti į didžiulį nevilties ir apatijos (arba isteriško cypimo) gumulą. Čia juk nuo visko priklauso – nuo to, koks vaikas, kokie mokytojai, kokie tėvai, kokia mokyklos administracijos politika. Sudėtingi dalykai. O abiturientų tėvų man visada gaila, nes jie tikrai emociškai laiko egzaminus kartu. Maniškiai turbūt jaudinosi labiau negu aš. Nors tai neduoda jokio pagrindo pateisinti kai kurių supermamyčių cypavimo apie jų aukselių genialumą ir nuolatinio varymo net ant labai labai gerų mokytojų. (Beje, už prieš tai buvusį sakinį per egzą man įpieštų riebią stiliaus klaidą – ne dėl “supermamyčių cypavimų”, o dėl “neduoda pagrindo”.)

Bet pagrindinė rašinių baisumo priežastis visgi ta, kad žmonės tikisi samprotavimo rašiny parašyt bet kokias banalybes ir praslyst, todėl neskaito ir nesimoko. Tai jų pasirinkimas. Samprotavimo rašinį išties galima parašyt ir išlaikyt egzaminą (gaut, be abejo, nedaug balų) neperskaičius nei vieno kūrinio. Jeigu žmogui neįdomu ir jam pakanka išlaikyti, kodėl ne?

Evoliucija davė mums nuostabų dalyką – tingulį. Tai yra energijos tapymas: jeigu gali nedaryt, nedarai ir taupai energiją. Taip žmonės išgyvendavo daug atšiauresnėmis sąlygomis negu dabar. Ir štai – kai išgyvenimo klausimas nebeaktualus, tingime vis tiek. Todėl visas tas klyksmas, kaip lietuvių literatūra galynėjasi su visuotine, skamba dar kvailiau: “Literatūros konspektas abiturientui” seniai užėmė Biliūno ir Krėvės tekstų vietą. Yra tokia knyga “How to Talk About Books You Haven’t Read“. Mūsiškiai dvyliktokai turbūt parašytų išsamesnę.

 

Kodėl jie neskaito ir nesimoko?

Kodėl vaikai neskaito? Nes ir šiaip žmonės ilgus tekstus vis sunkiau skaito; nes programa daugiau negu baisi, ir, kad ir kaip retoriškai gražiai kalbėtų jos apologetai, jokios emigracijos tokia nesustabysi anei darbo santykius pakeisi. Nes programoj labai daug tekstų, kurie dėl kiekio analizuojami labai paviršutiniškai, o kai aptarimas žemo lygio, natūraliai kyla pagunda neskaityti, nes neverta. Galų gale dėl to paties samprotavimo rašinio egzamine, kuriam skaityti ir nereikia. Dar pridėkite neskaitančius tėvus (jų nesmerkiu, žmogus turi teisę rinktis, kaip leisti savo laisvalaikį, galų gale, jie iš dalies irgi yra savo aplinkos produktai) ir per amžius susiformavusį neigiamą požiūrį į mokyklinę (o kadangi skaitomi beveik vien lietuviai, tai į lietuvių) literatūrą.

Išties niekas, o niekas nepadarė tokios žalos lietuvių literatūrai kaip mokyklinis jos darkymas autokratiškų mokytojų rankomis ir egzaminų šabloninėmis frazėmis; jeigu priklausyčiau Rašytojų sąjungai, rašyčiau kokią nors rezoliuciją apie tai. Kaip manot, kodėl lietuvių autorių tiražai tokie maži, išskyrus keletą atvejų? Tikrai ne dėl to (arba, blogesniais atvejais, nes literatūros lauke irgi yra visko, ne vien dėl to), kad ten kažkokie nevykėliai rašo. Reikėtų sociologinio tyrimo, bet įtariu, kad didžioji dalis mūsų visuomenės mieliau rinktųsi autoriaus nelietuviška pavarde knygą, jeigu nieko apie prieš tai nebūtų girdėję apie tuos autorius.

Man rodos, šiaip viskas čia gana paprasta: jokia programa, joks egzaminas ir jokie “švietimo ekspertai” negali paskatinti vaikų skaityti. Paskatinti gali šeima, draugai ir kažkiek mokytojas, bibliotekininkas ar kitas šviesus ir vaiką suprantantis suaugęs. Lygiai taip pat jie gali ir atgrasinti. Galų gale, man niekada nepatiko piešti, bet visada patiko skaityti. Todėl nematau didelės tragedijos, kai vaikas nėra knygų žiurkė – bet tokiu atveju jam tiesiog neįdomu ir jis tiesiog kamuosis iki pat 12 kl. Skambės žiauriai, bet ką padarysi. Visi su kažkuo kamuojamės. Tas klykavimas, kad mokslas turi teikti vien džiaugsmą, yra utopiškas: niekada visiems nepatiks literatūra. Niekada 100 porc. mokinių nepatiks matematika. Ir čia nieko nepakeisi: arba vaikas atras save kaip skaitytoją, arba ne.

Galima padėti atrasti, bet nieko per prievartą neįgrūsi, nes spjaus. Turiu daug mažai skaitančių arba beveik neskaitančių grožinės literatūros draugų. Jie gyvena puikiai, yra šaunūs ir žmogišką išmintį dabar gauna kitaip. Štai ir viskas. (Žinoma, tai nereiškia, kad galime nesimokyti literatūros ar matematikos, netgi priešingai – reikia save lavinti ir tose vietose, kur sunku. Gal tai net vertingiausia, nes labiausiai praplečia akiratį. Dabar labai džiaugiuosi biochemine klase licėjuj, nors kai mokiausi, visaip atrodė. Skamba banaliai, žinau.)

Be to, mokytojai. Ak, mokytojai. Visokių yra, visokių reikia (arba nelabai), čia ir baigiu. Jokiais būdais nenoriu juodint savo pačios profesijos (tai būtų idiotiška ir amoralu) ir sakyt, kad mokytojai blogai dirba. Visų pirma, apibendrinti teiginiai retai teisingi, o šis išvis nonsensiškas. Bet tikrai yra visko. Ir visaip. Vis planuoju parašyt kokį tekstą apie padėtį mokyklose, apie visas nesąmones, kiek prisižiūriu. Mokytojai ten tikrai ne kalčiausi. Nors vėlgi – visokių yra. Bet dabar tokių rašinių mažiausiai reikia, jie būtų žalingi. Jau gana vertinimo patirties. Mokytojų kompanijose dabar jau būnu retai, todėl patirtis savotiška. Rodos, protingas žmogus, bet atsipalaidavęs paleidžia frazę (citatos iš galvos): “Reikia futbole palaikyt Belgiją, nes joje mažiau juodaodžių imigrantų.” Arba: “Tie, kurie rašo paprastai ir raštingai, visada laimi prieš kūrybiškuosius, ir tai yra teisinga.” Arba: “Man daug smagiau ištempti silpną darbą negu knistis ties tais neva protingais.” Arba: “Aš Lietuvoj gyvenu, todėl skaitau lietuviškai – “cocacola”, o ne “kokakola”, nes taip parašyta, o aš Lietuvoj gyvenu ir skaitau, kaip lietuviškai parašyta, va.”

Man plaukai piestu stojosi nuo to buitinio nacionalizmo, bet kitiems atrodau įžūli liberastė, tai gal viskas čia ir nieko. Juolab kad porą kartų pavargusi pati riebiai nusišnekėjau. Tai nieko nekaltinu. Šiaip jos visos tikrai turi didžiulę patirtį ir apie tuos egzaminus tikrai išmano, o ir šiaip nėra kažkokie piktybiški žmonės – netgi, sakyčiau, labai geranoriški, tiesiog pagal savo supratimą. O mūsų supratimai gali skirtis. Niekas nedraudžia skaityt “cocacola” ir sirgt už komandą be juodaodžių. Kad man nepatiko, tai jau mano problemos ir alergijos. Čia kartų konflikto klausimai. Jie amžini. Tiesiog įsivaizduoju, kaip vaikai į tokius pasisakymus reaguoja. Dabar galvoju – gal tolerantiškaiu negu aš?..

Kalbant apie likusias priežastis – didelės dalies mokinių žinios nekokios daugelyje disciplinų. Mūsų visuomenė nemato išsilavinimo svarbos: pradedant nuo viršūnėlių ir baigiant paprastais paprastus darbus dirbančiais tėvais. Vėlgi tame yra daug ir labai šviesių išimčių. Bet bendras politinis ir socialinis fonas yra nelabai intelektualus ar kultūringas. Dėl to, matyt, buvo galima lengva ranka iš programų išbraukt sudėtingenius matematinius įrodymus – o kai vaikai nesimoko nieko įrodinėt, tai ir argumentavimas košmariškas. Jie daro tai, ko iš jų reikalaujama. Jeigu nėra programoj, tai negi mokysis kažkokių abstraktų papildomai? Olimpiadininkai mokosi, bet jie – atskira kasta. (Beje, jie ta kasta, kuri nukenčia per lietuvių kalbos egzaminą labiausiai. Jų ir gaila labiausiai, nes niekas jų netempia.) O ir matematikos mokytojai, sako, tam neparuošti. Todėl neverta stebėtis: kartais skaitant susidarydavo įspūdis, kad žmogus net nesuvokia, kas yra argumentas. Jeigu taip šeštokas parašytų, sakytum, kad mažas vaikas ir kad išmoks. Nu bet dvyliktoj klasėj… Šakės.

 

Kaip prikelti lavoną ir nukirsti galvą gyvam

Grįžtant prie vertinimo proceso ir miruolių rašinių. Tebūnie skaityt ir bandyt ištempt iki išlaikyti reikalingų 30 taškų – kilnus darbas, bet visiškai nenaudingas. Mes galim pakeisti įvertinimą, bet nepakeisim to, kad tas žmogus dalyko tiesiog tragiškai nemoka. Ir viskas. Nors buvo pora atvejų, kai baisūs balai buvo dėl neadekvataus turinio įvertinimo. Bet čia dažniausiai eina kalba apie aukštesnį lygį – kad žmogus gaus ne, pvz., 60, o 80. Ir tokių tikrai nebuvo daug. Dažniausiai skirtumas yra apie 8-15 balų.

Toks didelis jis yra todėl, kad turinio taškai idiotiškai dvigubinami. Užuot kaip užsienio sistemose palikus intervalą pačiam nuspręsti, link kurio balo labiau tempiama, dabar už temos supratimą gali rašyti 7, 6, 5 ir t.t. taškus, kurie galiausiai dauginai iš dviejų. Tai jeigu parašai 5 iš 7, iš tiesų atimi ne du, o keturis taškus galutiniame įvertinime. Priklausomai nuo bendro taškų skaičiaus, aukštesniame lygyje tai gali būti 7 balų klausimas, nes taškai į balus konvertuojami pagal labai mandrą kreivę.

Be pavadinimo
Čia ta lentelė, pagal kurią reikia samprotavimo rašinio turinį įvertint. Aš netikiu, kad rašinį išvis įmanoma įvertint šimtabale skale (niekur jis, kiek žinau, taip ir nevertinamas – rašomas pažymys), o va šita lentelė dar viską supainioja, kad jau išvis nežinotum, kaip, kas ir už ką.

Kaip atskirti, kur 5, kur 6, kur 7, man neaišku, nors darbų turinį vertinau savaitę. Kur tema, problemos suprastos ir dar platesniam kontekste parodomos, kur tema tiesiog suprasta? Kalbu apie samprotavimo rašinius, nes literatūriniam man daugmaž susidėlioja. Samprotavime – nu niekaip. Ką aš žinau? Mokytojos nenori 7 rašyt. Kai tai pasakiau, sakė – nu tai per daug septynetų prirašo gi kolegės, paskui per kontrolinį vertinimą reikia mušt ir ima siutas. Nu ima, taip. Jeigu tikrai parašyti 7 už gražiai ir raštingai surašytas kvailystes, ima. Buvo ir pora numuštų vertinimų per apeliacijas, nes darbas surašytas sklandžiai, bet turinio jokio. Lygiai nulis minties. Gražios kasdienės frazės.

Bet vis tiek – šita lentelė ir samprotavimo rašinys niekaip nesusideda į jokią logišką sistemą. Lentelė sau, o tekstas sau kaip du atskiri indai, kuriuos jungia toks pratrūkęs vamzdelis. Ir kažkas neabejotinai išteka lauk. Kažkas labai svarbaus. “Prasmė” tas daiktas vadinasi. Prasmė vis šito proceso, šitų nervų, ašarų, žemų rezultatų ir kt. Juk nieko tie vaikai neprisimena iš tų lietuvių pamokų, bet puikiai prisimena nervus ir žemą balą, nors stengiasi. Arba kažkokį juos tenkinantį balą, jeigu nesistengė.

Be pavadinimo
Atkreipiu dėmesį, kad neišskirtas išplėstinis dalyvinis pažyminis (nėra kablelio po “brėžinys”). Per egzaminą vaikas už tai prarastų vieną tašką.

Dar vienas dalykas, kurį iš teorinės edukologijos pusės suprantu, bet kuris praktikoje neveikia, yra taikomas kriterinis vertinimas. Anksčiau, kai aš laikiau egzaminus, vertinimas buvo norminis. Tai reiškia – balai visiems būdavo skaičiuojami nuo to, kiek taškų surinko geriausiai visoje Lietuvoje egzaminą parašęs žmogus. Todėl egzaminų kūrėjai galėjo sukurti sudėtingesnius egzaminus. Tarkim, 2009 m., kai laikiau istorijos egzaminą, jis buvo kažkoks ten neva labai sunkus. Visi ten rėkė ir kėlė bangas. Nu ir ką – va sėdžiu su savo 100-ku laiminga. Kodėl? Nes nuo geriausio skaičiavo. Niekas ir nesitikėjo, kad mokiniai surinks maksimumą galimų taškų. Todėl ir sunkesnės užduotys nieko nepakeitė: visi tiesiog prarado kažkiek taškų, bet tai netrukdė išreitinguoti geriausius. O šitų egzaminų funkcija, kiek aš suprantu, yra valstybės užsakymu be korupcijos šešėlio išreitinguoti mokinius, kurie verti nemokamų studijų vietų? Ar ir čia norite kokius dvasingumus įžvelgti, O Edukologai?

O dabar, kai vertinimas kriterinis, būtina surinkti tam tikrą taškų skaičių, kad gautum tam tikrą balą. Ir viskas. Todėl šiemet matematikos rezultatai tragiški, nors pernai buvo lyg ir visai nieko. Tiesiog egzaminai skyrėsi kaip diena ir naktis. 2017 m. turbūt ir aš būčiau pusėtinai išlaikiusi, nors šiaip užmiršau jau ir tą truputį, kurio niekada nemokėjau. Tai jau turbūt aišku, kad aš palaikyčiau sudėtingesnius egzaminus ir norminį vertinimą. Edukologai rėkia, kaip amoralu yra kandidatus lyginti tarpusavyje ir kad reikia tikrinti, kaip jų darbai atitinka tam tikrus iš anksto nustatytus kriterijus pagal kriterijus lygmenis. Nu man atrodo, kad kaip tik atvirkščiai.

Žinau, kad tobulų egzaminų nebūna ir kad juose visada bus skaudus neteisybės elementas. Bet dabartinis iš esmės eliminuoja tuos piliečius, kurie mokosi lietuviškose mokyklose, bet kalba tautinių mažumų kalba; eliminuoja emigrantų vaikus; eliminuoja dislektikus, disgrafikus ir autistus; ir t.t. Jis tiesiog sukuria kažkokį standartą, į kurį visus bruka – ką patempt, ką nukirst, valio. O vaikai renkasi saugumo poziciją ir kala šabloninius rašinius. O, kaip matyti iš lentelės, ji puikiai tinkama prastumti nuobodybei. Nors, kaip jau aišku, turinio vertinimo standartizavimas subyra prasidėjus aršioms diskusijoms, ar rašyt 7, ar 4. Ir tokių buvo tikrai ne viena. Dėl to labai džiaugiausi, kai radom kelis nestandartinius, keistus, parašytus savotišku stiliumi. (Apie stilių žr. toliau.)

Bet supratau viena: kad vis dėlto mes, ten tupintys konsultantai iš mokslinio instituto, galėtume ir netupėti. Niekas iš esmės nepasikeistų. Mokytojos turi savo supratimą ir savo kriterijus. Tai normalu. Pvz., aš būčiau nežymėjusi turbūt 1/3 stiliaus klaidų iš tų, kurios buvo pažymėtos. Nekalbu jau apie VLKK ir “gramatikos klaidas”. Tiesiog nekalbu, nes tai įtvirtinta kalbos įstatymu, kuriam nepaklusti neįmanoma. Ir šiaip ten tas pats, kas nuogam prieš buldozerį. Vertintojos turi savo susitarimus, savo aprašus, savo supratimą. Ir tai logiška: patikimo egzamino vertinimas turi būti standartizuotas. (Nors akivaizdu, kad šitas egzaminas nepatikimas.) Bet vis tiek dėl to stiliaus ima siutas, nes jeigu “negražu”, žymi kas antram sakiny. Tai čia problema didžiulė. Pvz., “kūrinyje rodoma situacija” yra baisus stiliaus trūkumas. Jos tai žymi mechaniškai.

Į kur aš suku? Į tai, kad iš gerųjų fėjų frakcija iš paskutiniųjų stengiasi ištempti žmones, kurie tikrai nemoka rašyti – nėra nei turinio, nei padorios raiškos – o tuos vidutiniokus ir stipriuosius skalpuoja. Man tai neatrodo nei gera, nei teisinga, nei gražu. Mačiau, kad žmonėms PATINKA rasti, kodėl ne 7, o 6 arba 5. Kad jos taip jaučiasi gerai dirbančios. Gal čia emocinė reakcija, nes man norisi tempti ne pusiau negyvus, o tuos gyvai mąstančius. Norisi juos skatinti. Ir ten be šansų. Ne dėl piktavališkumo, o dėl to, kad pagal tą lentelę parašyt idealaus rašinio beveik neįmanoma. Bent jau aš tikrai neparašyčiau.

 

Nėra jokios summa summarum

Mano patarimas visokiems jauniesiems filologams, būsimiems rašytojams ir šiaip kūrybininkams – suvokit, kad ten rašinys, o ne poetinė impresija arba esė. Per baletą šoka, o ne dainuoja. Mūrininkas mūrija, o ne įvedinėja elektrą. Ir t.t. Tiesiog apkapokit save, susiprastinkit, nes jeigu ne, kiti padarys tai už jus kur kas skausmingiau. Ir išsistudijuokit kriterijus kartu su mokytojais, dėl Dievo meilės. Pvz., kad kiekvienam analizuojamam autoriui būtinas kontekstas, kad niekas nedraudžia pastraipą pradėt nuo pavyzdžio ir kt. Mokykitės gramatikos “klaidų” aprašą. Mokykitės stiliaus “klaidų” aprašą. Jūs ruošiatės specifiniam egzaminui. Tiesiog gerai rašyti mokytumėmės kitaip. Tai reikia suprasti ir priimti, bus mažiau skausmo. Arba suprasti, kad, parašę taip, kaip norite, prisiimsite pasekmes, kurios gali būt visokios.

Tad iš esmės problemos tokios: literatūros mokymas (žinoma, kad tik kai kurių mokytojų kai kuriose mokyklose); dabartinė lietuvių kalbos ir literatūros programa, pagal kurią dirbt neįmanoma dėl autorių kiekio ir bendros idėjos; turinio vertinimo neįmanomybė pagal lentelę; socialinė kai kurių mokinių aplinka; susiformavęs neigiamas požiūris į lietuvių literatūros mokymą ir egzaminą; egzamino forma (vad. “samprotavimas” – kas čia per naujas žanras? Tada turėtų būt laisva tema, kad ir apie globalinį atšilimą, bet tokių temų būt negali, nes Krėvė apie tai nerašė, nu ir prasideda pritempinėjimai); egzamino vertinimas; finale – vaikų žinios ir gebėjimai. Mokykla nesuteikia to, ko reikėtų. Tai sako dėstytojai, tai mato patys vaikai.

Ką daryt, nežinau. Nes čia užstrigę iš visų įmanomų pusių. Beveik norėtųsi panaikint šitą egzaminą. Įvest visiškai kitokią formą – kokią, nežinau, bet nenubaudžiančią vaikų literatūra.

Advertisements

2 thoughts on “Apmąstymai po VBE taisymų

  1. Net neperskaičiau iki galo, nes tokių žodžių, kaip BELEKAS, RAUTIS, 100 PORC. viešai niekada neparašytų nė vienas literatūtą gerbiantis žmogus, jau nekalbant apie lituanistą, taisantį darbus…
    VISIŠKAS BRIEDAS!!!

    Like

    1. Pasitikrinkit, ar žodis “briedas” yra dabartinės lietuvių kalbos žodyne, jeigu jau taip, ir neskleiskit čia kogityvinio disonanso.

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s