Kažkas papuvę mokslo karalystėj

Čia straipsnio, kurį rašėme su Dalia Satkauskyte ir Jurga Katkuviene, mano darytas juodraštis. Gerokai kitoks.

Švietimo ir mokslo ministerijos sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo pati ministrė, nusprendė sukurti vieną Humanitarinių mokslų centrą iš keturių dabar veikiančių lituanistinių institutų: Lietuvių kalbos instituto (LKI), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI), Lietuvos istorijos instituto (LII), Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI), ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC). Savaime struktūrinė reforma neduoda jokio pagrindo skambinti pavojaus varpais ir rėkti apie naikinamą humanitariką, lituanistiką ir (tarsi tai tiesiogiai išplauktų iš institutų reorganizacijos) tautą. Nematėme jokių skaičiavimų, kad vieno didžiulio centro administravimas tikrai pigesnis negu penkių mažų, o dar labiau neaišku, ar tikrai jungimas savaime skatintų tarpdiscipliniškumą. Tačiau buldozerinis būdas, kuriuo stumiami sprendimai dėl „valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo“ aiškiai parodo per visus mokslo pasaulio sluoksnius persisunkusias mokslo administravimo problemas. Jos būdingos ne tik humanitarams: tiesiog dabar, bandant sujungti humanitarinius institutus, itin išryškėjo.

Šios problemos susijusios su mokslininkų ir juos prižiūrinčių biurokratinių institucijų – MOSTA, SKVC, LMT, ta pati ŠMM – santykiu. Jo nedemokratinį pobūdį parodo atitinkamų institucijų komunikacija prieš kiekvieną reformą. Dabartinis pavyzdys – institutų jungimas, truputį ankstesnis – universitetų. Šios institucijos esamas ir nesamas kaltes suverčia mokslininkams, dar atūžia kone šmeižikiškų (matyt, užsakomųjų) straipsnių portaluose banga. Pvz., prieš universitetų jungimą pasirodė apie „šlamštmokslio“ naikinimą, o dabar, stumiant jungimo idėją – MOSTA vadovo interviu „Bedė į aukštojo mokslo skaudulius, iš kurių privalu kapanotis“. Ko gero, niekam – nei statybininkui, nei muzikui, nei biotechnologui – nepatiktų, jeigu jų pasirinktą ir puoselėjamą sritį pavadintų „skauduliu, iš kurio privalu kapanotis“. Bet interviu su MOSTA tai leidžiama: štai, kokie nedori tie humanitarai, valstybė jiems tiek pinigų skiria, o jie paruošia beverčius universiteto absolventus, kurie dirba jų kvalifikacijos neatitinkantį darbą. O taip yra dėl to, kad mokslas nepakankamai tarptautiškas – uždari tie humanitarai, tik savoje spaudoje publikuojasi, bėga nuo užsienio kaip velnias nuo kryžiaus, dėl to blogai dėsto ir blogus studentus ugdo. Visiems belieka stoti į mediciną, nes čia – daugiausia stojančiųjų konkurencijos.

Visame tame tiesos nedaug, o demagogijos netrūksta. Pagal QS universitetų reitingus VU pirmauja būtent kalbotyroje (užima 151–200 vietas) ir fizikoje (251–300): šiose srityse jis konkurencingas, reitingas pagal kalbotyros pasiekimus kyla kasmet. Medicinos pasiekimai QS reitinge, deja, taip detaliai neišskirstyti, nes užimame 451–500 vietą, ir jie bet kuriuo atveju žemesni negu humanitarikos (Arts and Humanities), kurie reitinguojami 401–450 vieta. Taip pat MOSTA vadovo interviu daroma akivaizdi klaida, kai humanitariniai mokslai sumetami į bendrą katilą neskirstant, kuri institucija vykdo tyrimus, kokia jų specifika ir t. t. Argumentas, kad humanitarinius ir socialinius mokslus baigę absolventai sunkiai įsidarbina, su faktais neprasilenkia, tačiau taip yra visame pasaulyje ir tai nieko neparodo apie studijų ar tos srities mokslinių tyrimų kokybę. Atitinkamai – didelis stojančiųjų į mediciną skaičius nieko nepasako apie aukštą medicinos mokslo lygį, daugiau kalba apie medikų praktinį poreikį, kuris dėl prasto sveikatos apsaugos sistemos administravimo nepatenkinamas.  Baigę medicinos studijas ieško rezidentūros užsienyje, o baigę rezidentūros studijas Lietuvoje nesunkiai gali išlaikyti kvalifikacijos patikrinimus užsienio šalyje ir sėkmingai įsidarbinti. Matyti, kad mokslo ir studijų procesą reguliuojančios institucijos kažkodėl suinteresuotos kalbėti apie prastus humanitarų rezultatus ir tariamą šių sričių mokslininkų „nenaudingumą“, o ne pačių institucijų vadybinę nekompetenciją. Kitaip tariant, vien iš faktinių duomenų (deskriptyvumo) negalima daryti tiesioginio apibendrinimo ir formuluoti rekomendacijų (preskriptyvumo). Filosofijoje tai laikoma logikos klaida (natural fallacy).

Jeigu ką tokie humanitarus (ir tuo pačiu visus mokslininkus) šmeižiantys MOSTA vadovo samprotavimai ir parodo, tai nebent nepagarbą akademinei bendruomenei. Juokinga, bet ir graudu, kai svarbiausios valstybės galvos, bandančios vaidinti atsakingas už valstybės mokslo politiką, kaltina humanitarinius mokslus nesukūrus savitų „idėjinių mokyklų“, kad ir kas bebūtų šis biurokratiniame žargone funkcionuojantis darinys. Maža to – švietimo ir mokslo viceministras G. Viliūnas ramiai pareiškė, kad institutai vis tiek bus sujungti nepaisant to, ar jų vadovams pavyks susitarti ir neatsižvelgiant į mokslininkų nuomonę. Tiksli citata iš kovo 16 d. portale 15min.lt pasirodžiusio Pauliaus Gritėno straipsnio: „Institutai nėra juose dirbančių darbuotojų nuosavybė, nors jiems kartais susidaro įspūdis, kad čia jie patys yra kaip viduramžių cechas ar universitetas, kuris save įsteigęs ir gyvuoja pats sau“, – teigė viceministras. „Kad ir kaip tai skambėtų šventvagiškai, bet ne patys mokslininkai nustato, kokios tos valstybės mokslo politikos problemos yra. Lituanistikoje ir humanitariniuose moksluose, prozine klaba sakant, tas užsakovas ir jo gebėjimas išreikšti tą poreikį yra problemiški.“ Išvertus iš orveliškos biurokratinės naujakalbės, pastarasis pasisakymas reiškia štai ką: piliečiai (nes mokslininkai nepaneigiamai irgi piliečiai) eliminuojami iš valstybės, neįtraukiami į jos sampratą.

Suprantama, kad dėl to mokslininkai biurokratų nelaikomi pakankamai adekvačiais, kad galėtų kalbėti apie mokslo politiką. Tik „valstybė“, nedemokratiškai suprantama kaip valdžia, gali reguliuoti mokslo politiką. Tame pačiame straipsnyje viceministras teigia: „Institutas nėra pats sau ir jis turi tarnauti tam tikrai misijai.“ Beje, per susitikimą su institutų profsąjunga buvo pasiūlyta prieš kritikuojant institutų jungimo planą pasiskaityti LVŽS partijos programą apie darnų vystymąsi. Nejaugi? „Darna“, be abejo, gražus žodis, tačiau po juo slepiasi nežinia, kokie monstrai. Maždaug – pakluskite mums, nes jei priešinsitės, ardysite darną ir nesivystysite; darykite, kaip sakome, ir nesipiktinkite, nes jūs tarnaujate misijai, kurią mes, Didieji Politikai, jums nurodome; o jeigu jai netarnausite, vadinasi, nesate reikalingi.

Šį nesuvokimą, kaip veikia demokratija, pabrėžia ir darbo grupės išvadų septynioliktas punktas: „Taigi valstybė nepakankamai pasinaudoja galimybe formuoti Institutams užduotis, susijusias su ilgalaikiais šalies ūkio ir viešojo sektoriaus poreikiais.“ Pakeitus žodį „valstybė“ žodžiu „valdžia“, viskas taptų daug aiškiau: būtų tiesiai pasakyta, kad humanitariniai tyrimai vykdomi tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis darnaus vystymosi ar kokios tik norite programos. Ir ko gi ne: kai mokslas tarnauja ideologijai, viskas be galo darnu, viskas pagal partijos liniją, jokių nuklydimų į šoną. Skaista, dora ir darna, jokių nesutarimų, viskas aišku ir sukontroliuota. Blizga auksiniai biurokratinių lentelių rėmeliai, smaragdų žaluma žybsi tobulai darnūs skaičiukai. Gerai, kad ne „zelionke“. O dar įdomus pasiūlymas mokslo biurokratams – nueiti ir paaiškinti gamtamoksliui, kad eksperimentai su laboratorinėmis pelėmis turi atitikti partijos darnaus vystymosi programą. Be galo įdomu, kaip į tokį pasiūlymą bus pažiūrėta.

Valstybės kišimasis į mokslą (prisiminkime užsakomosios doktorantūros nuostatą) rodo nepasitikėjimą mokslininkais ir, be abejo, hierarchinius santykius mokslo valdyme. Institucijos kaltinamos nepakankamu tarptautiškumu, nors tarptautiškumas suprantamas be galo siaurai ir vienpusiškai – tam tikro tipo publikacijos, stažuotės ar konferencijos tam tikro lygio leidiniuose, dalis kurių ir sutverti tik tam, kad tokius reikalavimus patenkintų. Mokslininkai dažnai krapšto galvas ir dejuoja: kaipgi anksčiau žmonės tokius darbus nudirbdavo, tiek laiko turėjo, negi mes tikrai intelektualiai smukę, gal per ilgai socialiniuose tinkluose sėdim… Biurokratinis mąstymas persmelkia sistemą versdamas kiekvieną taikyti autocenzūros mechanizmą: per prastai, per lėtai, ne tame leidinyje, ne ta kalba, projektas „finansuotinas, bet trūksta lėšų“, o jeigu finansuojamas – apsikasama po kalnais ataskaitų, kurias galima būtų logiškai suglaudinti į porą puslapių. Bet ne: į mokslininkus nežiūrima kaip į patikimus žmones, į juos žiūrima kaip į sukčius, todėl kiekvienas jų turi kryžiaus kelius eiti dėl savo projekto. Vėliau visi skundžiasi, kad nyku ir tuščia, o kad valstybė daržovės stadijos dėl to, kad jos šviesiausi protai užimti bukiausių ataskaitų pildymu, niekam nei į galvą. Tad galbūt būtų laikas mokslą administruojančioms institucijoms pasižiūrėti į savo pačių kompetencijas, o ne kaltinti mokslininkus tingumu ir „mokslo imitavimu“.

Institucijoms teisuolišku tonu pamokslaujama ir dėl to, kad jose per mažai jaunų žmonių. Ak, naujiena. Jaunas žmogus nori kurti šeimą, pirkti būstą ir neprasiskolinti. Ar tai įmanoma su dabartiniu mokslo finansavimu? Labai sunkiai. Gal tuo atveju, jeigu plėšysiesi per kelis projektus ir „chaltūrą“ privačiai, ir pajėgsi, bet tada visus pinigus išleisi ne būstui ir šeimai, o ligoninei. Be to, tokioje situacijoje jau išties nebeaišku, kokia bus viso to lakstymo iki visiško sveikatos netekimo kokybė ir ką tai duos valstybei.

Nes – priėjome prie svarbiausios dalies – valstybei, jeigu ją suprasime kaip piliečių bendriją, nereikia ideologizuoto mokslo, ir humanitarika čia neišskirtinė. Pelės genetikos ideologizuoti neišeina: yra, kaip yra, galų gale, be itin kryptingų, nuoseklių ir sudėtingų studijų nesuprasi, ką ir kaip tas gamtamokslis daro. Humanitarai, deja, egzistuoja pilkojoje zonoje tarp mokslo ir tarp kultūros, mat jų tyrimai ne kiekybiniai, o kokybiniai. Jų objektas retai kada sučiuopiamas kiekybiniais parametrais, tačiau jie yra būtinas kultūros ir žmogiškosios patirties aiškinimas ir interpretavimas bei pasakojimo apie save kūrimas. Sudėtinga būtų procentiškai paskaičiuoti tokius abstraktus kaip istoriją, meilę arba laimę, nors kai kurie, nujaučiu, tokius tyrimus naujam Humanitarinių mokslų centrui mielai užsakytų, gal net kokią doktorantūros vietą sukurtų. Juk iš jau minėto septyniolikto punkto aiškiai matyti: institutui visai nereikia formuluoti savo ilgalaikės programos, kam gi – geroji valdžia, save sutapatinusi su valstybe, tą padarys. Beliks užsiklijuoti plakatą: „Didysis Brolis tave stebi.“

Sunku kažkaip kitaip ir pasakyti: mokslas turi būti laisvas ir nepriklausomas, nes būtent jo ideologizavimas bei biurokratizavimas ir yra mokslo imitavimas. Jeigu apie tyrimų kokybę sprendžiama vien pagal ne itin protingus ir visiškai formalius kriterijus, kuriuos paslaptingasis Centras (suprask, valdžia) nurodo vargšei Periferijai (suprask, institutams), turime tikrąją intelektualinę bejėgystę ir stagnaciją. Kažin, kas užtrunka daugiau laiko: parengti projektus ir vėliau pateikti ataskaitas pagal LMT popierių mylėtojų norus ar įvykdyti tyrimą? Nenuostabu, kad nėra jaunų žmonių. Tą taikliai įžvelgė ir šviesios atminties profesorius Leonidas Donskis, kuris, kaip žinia, buvo labai stiprus tarptautiškumo šalininkas. Jis sakė, kad humanitarai visada yra unikalūs savos kultūros produktai: vargu ar geram Britanijos universitetui reikalingas Šekspyro žinovas (tebūnie puikus), kuris nėra britas. Humanitarus kitos šalys bando prisivilioti tik karo metais, kai reikia staigiai sužinoti priešo paslaptis. Kaip teigė profesorius, „ramiais laikais humanitarai kenčia dėl savo perprodukcijos ir katastrofiško kriterijų nykimo visame pasaulyje – o pastarieji sparčiai nyksta ir dingsta dėl ideologinės ir politinės konjunktūros įtakos, sumenkusio dėmesio kultūros istorijai, menams ir ypač klasikinėms kalboms bei klasikinėms studijoms.“

Ir todėl vis dar galioja jo raginimas apsispręsti – ar suvokiame, kad esame maža šalis, kuri pagal ekonominį pajėgumą niekada neprilygs pasaulio galiūnėms, ir todėl bandome būti kūrybiškesni ir įdomesni negu didžiosios valstybės, ar murkdomės bejėgystės pelkėje. Be stipraus intelektualinio potencialo ir savistabos, kurią visų pirma ir suteikia humanitariniai mokslai, galime likti tik kitiems žmogiškuosius resursus tiekianti ir sau nieko nepasiliekanti šalis. Rodos, taip jau vyksta su medikais: ruošiame sau, o dėl prasto administravimo ir nenuoseklios politikos jaunus ir gabius žmones atiduodame kitiems. O gal reikėtų džiaugtis – juk tarptautiška?.. Būtent šioje vietoje gali padėti geri humanitarai: kritiškai pasakyti, kas negerai, padėti projektuoti ateitį. Bet tai galima tik esant pakankamiems intelektualiniams resursams (jų vis dar yra) ir normaliam finansavimui bei administravimui (apie ką belieka tik svajoti). Dabartinis elgetiškas (apie 500 eurų) atlyginimas mokslininkus žemina mažiau negu valstybę, kuri tik tokį tesugeba duoti ir dar užverčia niekam nereikalingų dokumentų šūsnimis.

Žinoma, akivaizdu, kad mokslininkas humanitaras neperkeis kokio pelės geno. Jis judės kažkur orbitoje, kur ir valstybės aparatas, ir kiti mokslai (kurių permąstymo dabartinėje kaitoje, beje, labai trūksta) ir bandys visa tai aiškinti. Be šito valstybė liks be perspektyvos ir be praeities supratimo: juk praeitį suvokia ir ateitį projektuoja būtent humanitarinis mąstymas, tokia jo specifika. Deja, jau dabar yra požymių, kad būtent taip ir nutinka. Tada reformos įgyvendinamos tik dėl jų pačių, nemąstant, neįsigilinus, mechaniškai. Reikia kažką keisti – sujunkime. Nežinia, ar tai bus geriau, bet juk „visi taip daro“.

Dabartinis buldozeriu stumiamas planas – akivaizdus kritinio nemąstymo apie save pavyzdys. O kai kritiškai nemąstai, tampi tiesiog egocentriku, aplink kurį turi suktis pasaulis, ką ir matėme iš minėtų viceministro pasisakymų. Nuo egocentrizmo iki „neefektyviųjų“, nenorinčių paklusti jiems primetamai biurokratinei naujakalbei, niekinimo yra tik vienas žingsnis, ir netgi nedidelis. Todėl logiškai šioje vietoje atrodo ir gerbiamo Ramojaus Reimerio, MOSTA vadovo, pasyviai agresyvūs komentarai apie humanitarinių mokslų katastrofišką situaciją. Be abejo: kai nemąstai ir neinterpretuoji, tik konstatuoji, viskas atrodo natūralu ir „savaime suprantam“, o sprendimai „sinergiškai optimizuoti“ sukelia neregėtą džiugesį. Džiūgaujama, kad evoliucija labai žiauri, o daugmaž pagal jos dėsnius dabar ir veikia neoliberali rinka: visus „neefektyvius“ ji išspjauna. Ir logika čia maždaug tokia: jeigu jus, mielieji humanitarai, ši mašinerija spjauna lauk, vadinasi, čia jūsų pačių kaltė.  Nieko prieš neturime nei prieš rinkos dėsnius, nei prieš Europos Sąjungą, ką galbūt norėtų įžvelgti sąmokslo teorijų mėgėjai. Tiesiog kultūroje tie dėsniai neveikia ir negali veikti, todėl beprasmiška to reikalauti ir kaltinti humanitarus „neefektyvumu“ ar „imitavimu“.

Po 2016 m. pabaigos rašiau ir ramia sąžine kartoju, kad „kultūra nėra sukurtas ir vartoti paruoštas produktas: ji – tapsmas, nesiliaujantis procesas, kurį nuolat reikia kurti ir palaikyti. Tai, kas natūriška, gali egzistuoti ir savaime. Tai, kas kultūriška (o kultūriška yra viskas, net ir ta pati rinka – kultūros produktas), turi būti puoselėjama ir palaikoma. Nes tai ANTgamtiška ne poltergeisto, o filosofine prasme: kultūra mūsų natūrą gludina ir leidžia jai būti su kitokiomis prigimtimis. Kaip sakoma, leidžia „gerai kalti savo skulptūrą“. Kūrybos ir savikūros mechanizmai yra kultūriški. Čia atsiranda žmogiškumas, kuris yra tiek pat ANTgamtiškas kiek ir gamtiškas. Atsiranda kritinis mąstymas (kuris anaiptol nereiškia banalaus kritikavimo su argumentu „visi jie vienodi“). Atsiranda supratimas, kodėl viskas yra taip, kaip yra, ir kaip gali būt ateity.“

Taigi panašu, kad reikėtų į humanitariką žiūrėti pakankamai rimtai (sveika ironija rimtumo nenaikina) ir duoti humanitarui progą tyrimais, o ne trimis pašalinėmis veiklomis bei popierėlių pildymu, ir užsiimti. Todėl gal būtų laikas mokslą administruojančioms institucijoms išlįsti iš jaukios savimi pasitenkinimo kertelės ir imti kalbėtis, o ne tik „restruktūrizuoti“ ir „optimizuoti“?

Advertisements

One thought on “Kažkas papuvę mokslo karalystėj

  1. Realiai visa tai puikiai pritaikoma ne tik humanitariniams, bet ir gamtos mokslams. Mokslas yra žymiai sudėtingesnis, nei galvoja biurokratinės vidutinybės. Tai ne dešrų kimšimas ar plytų lipdymas, kur gali vykdyti penkmečio planą. O dabar jie bando net ir tą “pelės genetiką” ideologizuoti.

    Liked by 1 person

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s