Vakar buvo švietimo forumas, aha

Alio, mielieji žurnalistai. Nuo kada Banytė yra švietimo žiniasklaida, ką? (Neleiskit kiaulei lipt ant šventoriaus, nes paskui dar paės tenai, apie batus net kalbėt neverta.) Klausia tauta, kaip ten vakar švietimo forumas ir “diskusija” dėl ugdymo programų keitimo.

Čia yra tikra aktualija, tikresnė negu naminis majonezas, per ilgas kaunietės automobilis ar net Ušackas. Jūs tylit. Yra ŠMM pranešimas spaudai, ok. Tikrai pakanka. Arba ne. Juk į ugdymo turinio pertvarką metami milijonai – Europos ir mūsų. Neaišku, iš kur jie eina, kai UPC skęsta tarp neskaidrių viešųjų pirkimų; neaišku, kas tas programas ruoš (gal jau ir aišku po vakar, bet neįkvepia). O pagal jas kažkas dirbs, kažkas mokysis. Ministerija skaičiuoja, kad švietimo pokyčiai paliečia milijoną žmonių: tėvus, vaikus, mokytojus ir t. t. O kiek paliečia per ilgas kaunietės automobilis? Tai gal rašykim apie švietimą?

Ekrano kopija (165)

Tad štai, trumpa apžvalgėlė. Tikrai parašysiu ilgai ir analitiškai, bet tam reikia laiko ir jėgų.

Visų pirma noriu pasakyt: puiku, kad galų gale kažkas šneka apie turinį, o ne apie velniaižin, ką. Idėja ir misija, deklaruojama ministerijos, tikrai labai graži: mokiniui skirtas ugdymas, reikia gilinti ir siaurinti mokymo programą, padaryti mokymąsi aktualesnį ar patrauklesnį, mažinti standartizuotų testų, tarpdalykinę integraciją daryti natūralią, o ne popierinę, ugdyti kompiuterinį raštingumą, empatiją ir kt. Gražvydas Kazakevičius, švietimo viceministras, kalbėjo tikrai pasiruošęs. Kėlė klausimą, ar ugdymo turinys turėtų būti nuspręstas politine valia, ar remiantis moksliniais tyrimais. Man toks klausimas keistas, bet jis bent jau keliamas, nes prieš maždaug savaitę buvo aiškiai pasakyta, kad ugdymo turinys – politinis sprendimas, todėl per se ŠMM, o ne visuomenės ar juolab mokslininkų, reikalas. Nes mokslininkai nėra politiniai subjektai, aha. Gerai, kad pasitaisė.

Aišku, toje kalboje buvo daug klišių, kurias reikėtų tikrinti ir užklausti. Pvz.: “Mokiniai vis dar mokosi vedami mokytojo” (pasakyta blogų PISA rezultatų kontekste – o kas dar turėtų vadovauti mokymo procesui? Pats Kazakevičius ir kuri nors supermama?), “Dėl ugdymo turinio keitimo turi susitarti visi, kuriuos tai liečia, apie 1 000 000 žmonių” (aha, gonna happen) ir t. t. BET pripažinta, kad dabartinis ugdymo turinys “popierinis”, todėl programos netapo mokytojų “vedlėmis” (Kazakevičiaus žodis), o tai, kas ten parašyta, neskatina gilesnio mokymosi. Aišku, jiems patogu kritikuoti prieš tai dirbusias vyriausybes, tą aš suvokiu. Bet čia tiesa. Tai štai, klausiau aš ViceKazakevičiaus šnekos ir galvojau: “Jeigu mes visą šitą dalyką įgyvendintume, ką ten už suomius, už angelų chorą būtume tobulesni.” Juolab kad ir planas, panašu, yra, ir etapai.

Klausimai tokie: kada buvo tartasi su ta švietimo bendruomene, kas dalyvauja tose neva “ekspertų darbo grupėse”, su kuriomis, pasak viceministro, oj-kiek-daug-buvo-kalbėta, ar gali apsiskandalinęs ir apsivogęs UPC toliau skirstyti milijonus nepertvarkytas? Dievaži, jei norit, galiu praėjusių metų gruodžio pabaigos emailą atsiųsti, kur klausiau ŠMM, kas vyksta su ugdymo turiniu ir prašiausi, kad įtrauktų mane ir dar kelis žmones, kuriais pasitikiu. Tebūnie ne į procesą: kad tik leistų į kokį posėdį ateit pašnekėt. Nereikia man tų milijonų. Bet, pasirodo, pas mus procese galima dalyvaut tik korupcinių viešųjų pirkimų būdu. Va tada ir permąstai rūžavą nuostabios reformos sapną kitom spalvom. Na, bet gal aš pikta ir neobjektyvi.

Į forumą atvyko nuostabi ugdymo ekspertė iš Latvijos dr. Zane Olina, vadovaujanti panašiai Latvijos ugdymo turinio reformai. Ji baigė mokslus Amerikoje, taigi latviai patikėjo savo švietimo reformą “pasaulio pilietei” – žiūrėjau į kai kurių mūsų tautininkų veidus ir mačiau, kaip persikreipė. Per vadinamąją “diskusiją” mūsų ŠMM darbuotoja, beje, kėlė klausimą, kokios globalizacijos grėsmės – svečiai mandagiai patylėjo, tik australas Philas Lambertas pasakė, kad buvimas pasauly nepaneigia lokalaus paveldo nei pro kur. Mūsiškiai edukologai pavarė tokios paslėptos propatrijos, bet – o ko dar galima tikėtis.

Grįžtant prie Latvijos ugdymo turinio pertvarkos. Latviai turėjo 8 mėnesius (!) ugdymo turinio juodraščiui (!) parengti. Sakė, per mažai, ir įspėjo: take your time. Tą juodraštį rengė 300 (!) žmonių. Tada reformos vykdytojai 4 mėnesius leido publikai taršyti projektą; susilaukė 11000 apklausų duomenų ir 1000 pasiūlymų. Sąmoningai iš savivaldybių reikalavo, kad siųstų mokytojus į pristatymus. Vėliau mokytojai, grįžę į mokyklas ir pristatę projektą, anketavo savo kolegas bei patys būdavo apklausiami programų rengėjų. Tada reformuotojai paleido 100 pilotinių mokyklų, kur buvo mokoma pagal naujas programas, ir ėmėsi bendradarbiauti su mokytojus ruošiančiom aukštojo mokslo įstaigom, kad nauji pedagogai mokytųsi dirbti jau pagal naujas programas – tebūnie dar neišbaigtas. Turinys tobulinamas iki šiol. Jį bandoma prastumti Latvijos Parlamente – Saeimoj ir ministerijoj. Pasirodo (čia taip akivaizdu, bet niekad nebuvau apie tai susimąsčiusi), kad naujas ugdymo turinys reikalauja keisti ar papildyti švietimo įstatymus. Pvz., Latvijoje yra reglamentuota, kiek valandų per savaitę turi vykti kokio konkretaus dalyko pamokos, kur jos turi vykti, kaip galima vaikus vestis į ekskursijas ir t. t. Todėl dabartinio turinio neišeina visiškai įgyvendinti dėl įstatymų. O Latvijoje, kaip žinia, per vidurį šitos reformos pasikeitė valdžia po rinkimų.

Zane Olina pasidalino ir keturiomis pamokomis, kurias išmoko vadovaudama Latvijos švietimo reformai.

  1. Jau minėtas “Take your time” – kaip gera, kad kažkas, praktiškai sukantis tokią pragaro mašiną, pasako mūsiškiams, kad NIEKO nepadarysi per kelis mėnesius, kaip kad buvo (ir iš dalies tebėra) užsiplėšta!
  2. Būtina pradėjus veikti laikytis krypties: tai galioja ir patiems reformuotojams, ir politikams.
  3. Komanda, kurioje dirba švietimo ekspertai, yra reformos veidrodis ir ašis. Jeigu nesusitarsi su keliais šimtais žmonių, kaip susitarsi su visuomene?
  4. Būtina aiškiai komunikuoti tikslą, žinutę apie pokyčių esmę ir teoriją, kuria remiamasi reformuojant. Ne svaigti ir svaidytis kaltinimais arba ošt su tėviškės pušelėm “Gražus atžalynas auga”, o aiškiai pasakyt visuomenei, kaip, kas, su kuo, kada ir kodėl. Ir kam to reikia.

Tikiuosi, kad mūsiškiai ne tik klausėsi, bet ir išgirdo.

Latvė pasakojo apie praktinį įgyvendinimą tų idėjų, kurias pristatė dr. Philas Lambertas iš Australijos. Jis – OECD ekspertas, padėjęs įgyvendinti ugdymo turinio pertvarkas Japonijai, Kuveitui, tai pačiai Australijai, dirbęs ir mokyklos direktorium, ir dėstytoju, ir, kaip pats su ironiška šypsenėle sakė, “švietimo biurokratu”. Iš pradžių jo žaidimėliai su auditorija man labai nepatiko: kaip prastoj pamokoj. Paskui supratau, kodėl jis taip darė: pabaigoj pasakė, kad Lietuvos ugdymo programose prirašyta tokių kompetencijų, kurių per tuos dalykus ugdyt tiesiog neįmanoma, kad vertinimas (ir egzaminai) yra uodega, kuri vizgina šunį, kad yra rizika, jog nauja ugdymo programa bus lygiai taip pat atitrūkusi nuo vizijos, o šitie du – nuo mokymo, vertinimo ir rezultatų. Taip pat labai aiškiai pasakė, kad žinios yra kompetencija, kad naikinti dalykų ribas ir viską ten visaip suliet, kad per matematiką piešia, o per lietuvių šokinėja su šokdyne, yra beprotybė, kad mūsų “problemų sprendimas” išties yra “užduočių atlikimas” ir t. t. Kai šneki tokius dalykus, reikia apšildyti auditoriją.

Jis išskyrė vėlgi 4 svarbiausius gero ugdymo turinio aspektus:

  1. Rigour (šitos sąvokos, man regis, mūsiškiai nesupranta juodai. Cituoju iš skaidrės, kurią apdairiai nusifotografavau: “The content and learning outcomes (standards) address the knowledge, understanding, skills, attitudes and values that prepare students for success beyond school. Based on established disciplinay foundations and are developmentally appropriate.” (Turinys ir mokymo(si) rezultatai (standartai) nukreipti į žinias, supratimą, įgūdžius, požiūrį ir vertybes, kurios ruošia mokinius sėkmei baigus mokyklą. Laikosi ant nustatytų disciplinų pagrindų ir tinka raidai.) Viso gero, “integruokime viską su viskuo” edukologai. Good night, sweet ladies; good night, good night.
  2. Coherence: turi būt nuosekli ugdymo programa nuo pat ikimokyklinukų iki baigimo, kad būtų susiję atskiri dalykai, o mokiniai ir mokytojai suprastų bendrus ugdymo turinio tikslus.
  3. Focus: yra pakankamai laiko giliai suvokti ir išsiaiškinti svarbiausius konceptus ir įgyti reikalingiausių įgūdžių, kurie aiškiai įvardyti ugdymo turinyje.
  4. Alignment: ugdymo turinyje numatyti tikslai, vertinimo praktikos ir aprašai darniai veikia ir padeda ugdytojui kreipti mokinio pažangą link trokštamų ugdymo tikslų; ankstesnis mokymas neprieštarauja ir papildo vėlesnį. (Štai čia, regis, baigiasi šnekos, kaip mokytojas neturi būti vadovas, o tik “partneris”, kad ir ką tai reikštų.)

Paskutinė forumo dalis buvo diskusija, apie kurią aš nenoriu daug šnekėt, nes ten išlindo viskas, apie ką perspėjo abudu svečiai, nepasitikėjimas, baimės, nacionalizmas, kvailumas, šabloniškų frazių kartojimas ir t. t. Juokingiausia, kai suinteresuota šalis (edukologė, kuri susijusi ir su mokytojų rengimu, ir su ugdymo turinio pertvarka, ir visomis kol kas anoniminėmis “darbo grupėmis”, ir statistiniu lingavimu galvom į kalbėtojo-valdininko taktą) – pareiškė, kad reikia su “hermeneutiniu įtarumu” žiūrėti į suinteresuotas šalis. Vis nepaspringau savo seilėm ir neapspjoviau greta sėdėjusio prof. Rimo Norvaišos – tokio įžūlumo ir veidmainystės, susietos su neaišku, kaip čia atsiradusia hermeneutika, man buvo per daug. Į diskusiją ten nebuvo panašu, atleiskit.

Tai štai, traukinys jau įsibėgėjęs, laiko, regis, nėra, normalių, ne šiaudinės kaliausės, pasitarimų veikiausiai nebus (na, gal klystu, juk žadėjo, tai gal bus; bet kažkodėl anonimiškos darbo grupės neįkvepia), o velnias detalėse; ką daryt, kad reforma įvyktų, nežinau, nes kol kas nemačiau jokių galimybių. Viceministro kalba buvo graži, bet debesyse. Užsienio ekspertai buvo įdomūs ir protingi, bet jie išvažiuos (galų gale, ką daryt su savo švietimu, tik patys galime galvoti). Taigi įspūdis dvilypis: džiaugsmas, kad pasauly vyksta įdomių dalykų, ir pojūtis, kad pas mus jų dar reikės palaukti. Ir netgi ne dėl to, kad (vien) ministerija kalta: švietimas yra visuomenės veidrodis, todėl gal ir aš siuntu kaip Kalibanas, kuris, anot Oscaro Wilde’o, žiūri į veidrodį ir mato savo atvaizdą.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s