Kodėl skaityti

Dabar dirbu privačioje Vilniaus Valdorfo mokykloje, esu lietuvių kalbos mokytoja. Ir užvakar vienuoliktokas paklausė: “Mokytoja, aš čia taip labai greitai, bet… kodėl reikia skaityti visas tas knygas?”

Iš pradžių pasimečiau, tada sumaliau tokią nesąmonę, kad net gėda – kažką panašaus į “nes per egzaminą turėsi remtis būtent tais autoriais, blah blah blah”. Kitaip tariant, automatiškai primečiau, kad “visos tos” reiškia “privalomos egzaminui”. Kadangi toks klausimas skamba praktiškai, į jį praktiškai ir atsakiau. Paprasčiau sakant, atsifutbolinau nuo vargšo vaiko, kuriam tai IŠTIES svarbu.

Klausimas mane persekioja trečią dieną. Kodėl reikia skaityt “Giesmę apie stumbrą”, bet nereikia Dantės “Dieviškosios komedijos”, man taip ir liko neaišku. Gal kad Dantė vienuoliktokams “per sudėtingas”? Na gerai, ne Dantę, Miltoną tegu skaito, Bibliją galų gale, o jei jau norim būt lietuvinikais – “Kelionę Peterburkan” greta ar vietoj to pavargusio “Anykščių šilelio”, nes ten labai smagu, kai įsigilini. Be to, niekad nesupratau, kodėl Žemaitę išėmė iš privalomo egzaminui sąrašo – gi nuostabu ten viskas, labai daug išminties. Pavyzdžiui, kad dvi gaspadinės prie vieno puodo yra totalus blogis. Kad vėplą vyrą mamytės sūnelį reikia arba gudriai moteriškai perauklėt, kai anyta nemato, arba už jo netekėt jokia kaina. Kad žmogus visada iš dalies (ir labai labai nemažos) yra savo aplinkos produktas, todėl prieš kuriant bendrą gyvenimą šioks toks background check nepakenks. Bet ne, kažkodėl skaitom stumbrą tą nelaimingą ir dargi tą “Radviliadą”, kur neįdomu, nekalba apie anei kokias mūsų patirtis, o tekstą perskaitę mokiniai sugeba sklandžiai ištransliuot vienintelę mintį – kad Lietuvoj buvo daug miškų ir narsūs vyrai. O tu turi ieškot baisiai gilių filosofijų tuose tekstuose, kurie ne filosofijoms ir net ne dėl grožio ar “gelmės” parašyti buvo, o tam, ką mes šiais laikais vadintume “propaganda”, ir po to dar aiškint, kaip visą tą įkišti į rašinius. Fuj. Taip taip, piktieji komentatoriai, žinau, man vieta geriausiu atveju šalia mokyklos, o ne joje, o iš LLTI reikėtų išmest dar nepriėmus, nes aš APSKRITAI nieko nesuprantu. Bet vis tiek manau, kad lietuvių literatūra prasidėjo nuo Donelaičio, nors tu ką. O iki jo buvo raštija, kurios visiškai ignoruot negalima, bet šitaip versti mokyklinukus ja “domėtis” (greičiau jau baisėtis) irgi nežmoniška. Juk žmogaus laikas šiam pasauly ribotas, ir per tuos daugiausiai 70-80 metų, kai gali kažką skaityti, reikia skaityti geriausius.

Ir čia supratau, kad mokinio klausimas daug svarbesnis, nes “tas knygas” implikuoja “bet kokias knygas”. Taigi – kodėl skaityti apskritai?

Man šitas klausimas niekada nekilo. Užaugau skaitančioje šeimoje. Knygos mane supo nuo lopšio: kadangi Nepriklausomybės pradžioje gyvenome skurdžiai, giminaičiai iš Australijos atsiuntė “kramtomą knygą” – tokį pusiau plastikinį, pusiau balažinkokį daiktą, kuriame buvo lygiai keturi puslapiai paveiksliukų ir angliška abėcėlė. Bet šitą gėrį kūdikis gali kramtyti, kai jam niežti dygstančius dantukus. Tai va, dantis Banytė šipino į knygas tiesiogine prasme. Po to skaitymas tapo įpročiu, kažkuo visiškai natūraliu: jei grįžti pavargęs, čiumpi romaną ir griūvi į lovą. (Dabar skaitydama romanus jaučiuosi kalta, nes “čia ne studijoms”, bet šita tema kitam kartui.)

Visgi sutikau daugybę žmonių, kuriems skaitymas yra nemaloni, erzinanti, sekinanti arba beprasmiškai laiką ėdanti veikla. Ir todėl mokinio klausimas “kodėl skaityti?” yra labai labai protingas. Nes išties, kodėl? Ar dėl to, kad iš knygų galima sužinoti, ko šiaip nežinai? “Pasimokyti”, kaip sakė kitas mokinys? Na, žiūrint, kaip tas pamokas suprasi. Nepastebėjau, kad literatūra pateiktų kažkokius fundamentalius faktus apie gyvenimą. Teksto “pamoka”, kai ją performuluoji į kasdienę kalbą, dažnai atrodo labai banali, pavyzdžiui: “Visi mes mirsim”, “Kenkti kitam yra blogai”, “Pasaulis greitai keičiasi”, “Nereikia aklai viskuo tikėti” ar pan. Nesimato nieko, ko nesakė mama, močiutė ar mokytoja vaikystėje. Taigi skaitant svarbesnis klausimas turbūt yra ne kas, o kaip.

Geras tekstas sukonstruotas taip, kad įsigyveni į tą fikciją, patiri ją, supranti ir išgyveni kaip savą, bet sykiu ir kaip svetimą. Nesvarbu, kad niekada nepatyrei (ir, Dieve duok, nepatirsi) karo, bado, išprievartavimo, skyrybų, artimojo mirties ant tavo rankų, neturėjai nuo ko nors baisaus slėptis ar pan. Bet niekad nežinai, kas gali nutikti. “Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus”, – pasakė Volandas iš “Meistro ir Margaritos”. – “Taigi posėdis neįvyks.”

Ypač šita “pasiruošimo gyventi” funkcija aktuali mano mokinukams valdorfiukams. Kai įėjau į pastatą, visų pirma krito į akis tai, kad mokyklos kampai užapvalinti. Eini, brauki sieną ranka, ir nerasi aštraus kampo. Ir bendravimas ten toks – ramus, pūkuotas, spalvingas. Matau, kad mano aštrūs kampai juos gąsdina. Aš pati savo iš Graikijos parsivežtais rankų mostais ir garsiu balsu juos gąsdinu. Vienuoliktokus. O kas bus, kai jie išeis iš apvalių kampų ir rūžavų sienų aplinkos? Pasaulyje bastosi daug nemalonesnių žvėrelių, negu yours truly. O ir Visata nėra pūkuota anei apvalaina. Ji kartas nuo karto vis pabakina mus kokiu smeigtuku. Susirauki, nusivalai lašelį kraujo ir eini toliau – jei pradėsi reaguot į kiekvieną bakstelėjimą, bus labai liūdna gyventi. Bet kartais atsitinka kažkas daug daug šlykštesnio, ir tada jau kraujuoji kaip pašautas bulius. Ir kad taip nutiktų kuo rečiau – tiksliau, kad pats nešoktum ant aštraus daikto – turi tą aštrumą jau būt matęs. Nes tada žinosi, ką daryti, kaip apeiti. Pasiskaičiuosi, ar verta kažkur lįsti. Spėsi sureaguoti. Tai vadinama išdidžiu žodžiu “patirtis”.

Tai štai, man rodos, kad geros knygos, kaip ir geri filmai ar apskritai geras menas, parodo mums Visatos smeigtuką prieš tai, kai spėjame įsidurti. O jei ir įsiduriame, nekeliam audros stiklinėj. O jei ir kraujuojam (literatūra nėra nuo klaidų ar nepalankių aplinkybių apsauganti supergalia), tai gebam pasidaryti išvadas. Kitaip tariant – skaityti, kad būtume išmintingesni. Jei jau būtinai norisi praktinio pobūdžio atsakymo.