Krentanti žvaigždė (apie Andriaus Tapino „Maro diena“)

Jau kone nusibodo skųstis, kaip viskas blogėja ir banalėja. Galėčiau gi sakyti – štai, kokia gerėjanti / drąsėjanti / atsinaujinanti lietuvių literatūra! Džiaukimės, džiaukimės… Bet kad neišeina, ranka nekyla meluoti spaudoje. Buvo menkutė viltis, kad bent kokybiška populiariąja literatūra pavyks pasidžiaugti, kad Andrius Tapinas gerai parašė, geriau negu amerikonės moteriškaitės visokius „Saulėtekius / seilėtekius“, ir todėl lietuviams lyg ir labiau pasisekė. Paskutinis teiginys galioja, bet šiaip nepradžiugau: „Vilko valanda“ buvo tikrai daug stipresnė, įdomesnė, labiau intriguojanti negu tęsinys.

Kadangi čia knygos, o ne reklaminės kampanijos recenzija, nepradėsiu putoti apie Dalią Grybauskaitę narve, tuos neaiškius pseudozombius knygų mugėje ir kitokią neskoningą rinkodarą. Žinoma, tam ir populiarioji literatūra, kad ne ko kito, o populiarumo norėtų: tiražų, pinigų, perkamumo, žinomumo. Todėl ir rėkiama, ir trimituojama visose pašalėse, nevengiant net minėtų kraštutinių (anti)estetinių sprendimų. Vis dėlto prieš mus – įdomus socialinis faktas: A. Tapino dilogija simboliškai perlaužė lietuvių literatūrą kaip kokį sausainį. Vienoje pusėje liko „elitas“ su savo „pakeltų antakių“ pozicija, o kitoje – „popsas“, perkamas ir populiarus, bet sąmoningai pražiūrimas kritikų. Norėtųsi sakyti – čia marginalija, bet juk ne, čia – kritinė masė. Būna, kad leidyklos rinkodaros tikslais slepia tiražo dydį, o šit ant „Maro dienos“ pabaigos priešlapio aiškiai parašyta: „10 000 egz.“ Mistinis tiražas, lietuvių literatūroje nematytas jau daug laiko. Ir neabejoju, kad jis bus pakartotas. Populiarumas – sriuba iš daugybės ingredientų: suveikia aktyvi ir sociali, vieša paties Andriaus Tapino asmenybė (kurio visuomeninę poziciją, beje, labai gerbiu), minėta agresyvi rinkodara, šiaip nebūdinga lietuvių autoriams, dabar „ant bangos“ esanti miesto poetika, ypač visaip deklaruojama meilė Vilniui, „Vilko valandos“ sėkmė. Čia – kontekstiniai, socialiniai literatūros lauko veiksniai, kurie populiarumą, ko gero, lemia kur kas labiau, nei „Maro dienos“ fizinis pavidalas ar lingvistinis turinys. Tai – tiesiog gerai, profesionaliai sukurtas naujas prekės ženklas, nebūtinai koreliuojantis su teksto meniškumu.

Pavyzdžiui, viršelis juk nežavi: dvelkia pigumu ir banalybe. Fantastika, kaip daugelis žanrų, būna dviejų rūšių – gera, stilinga, įdomi, ir ta kita, kurią paprastai skaito pelų nuo grūdų neskiriantieji arba visiški fanatikai. „Maro diena“, kaip ir „Vilko valanda“, sprendžiant iš intertekstinių nuorodų ir erdvėlaikio bei erudicijos pločio, pretenduoja į pirmąjį tipą. Kodėl gi tuomet viršelis toks neskoningas, dvelkiantis kompiuterinio žaidimo, ir anaiptol ne paties geriausio, stilistika? Dėl rinkodaros? Knygos viduje esančios nespalvotos iliustracijos kur kas malonesnės – informatyvios, su žodiniu tekstu sudarančios vieningą visumą, jį papildančios, įvaizdinančios, prisidedančios prie prasmės kūrimo. Žinoma, čia svarbi ir leidyklos rolė, jos stilistika – viskas turi būti ryšku, išsiskirti, tačiau nuo ryškumo kartais akys įsiskausta.

Autorinės komunikacijos su skaitytoju knygoje labai daug: pradžioje dedikacija ir „prakalba į malonųjį skaitytoją“ (moderni, su QR kodu), o pabaigoje, po žodynėlio, padėkos šeimai, „Alma littera“ kolektyvui ir t. t. Tai pagrindžia mano hipotezę, kad rinkodaroje svarbų vaidmenį vaidina realaus fizinio autoriaus asmenybė. Savaime tai – nieko blogo, tačiau gali nesunkiai užtemdyti kritinį santykį su tekstu. Sveikintinas žingsnis, kad nėra autoriaus nuotraukos: tai būtų tiesiog reikšmės perteklius, ir dargi labai neskoningas, kadangi ką jau ką, o Andriaus Tapino veidą pažįsta netgi televizijos nežiūrinti tautos dalis.

Kai reklama atakuoja iš visų pusių, viršelis tiesiog blykčioja – nepraeisi nepastebėjęs – pats lingvistinis tekstas tarsi pasislepia po visa išorybe, po ženklų kauge, todėl jį „išlukštenti“ reikia papildomų pastangų. Visų pirma, krinta į akis tai, kad leidinyje nėra turinio (ne temų ar problemų, o to dalyko, kur surašyti skyriai su puslapiais). Mano galva, šis sprendimas – geras ir strategiškai apgalvotas, puikiai derantis su knygos struktūra. Kadangi veiksmas vyksta keturiuose miestuose, Vilniuje, Konstantinopolyje, Londone ir Kaune, atitinkamai yra ir keturios knygos dalys, viena nuo kitos atskirtos labai gražiais ir informatyviais miestų žemėlapiais. Kauno dalis pati ilgiausia ir svarbiausia, nes į ją galų gale susibėga visi siužeto siūlai, čia vyksta kulminacija ir atomazga. Skyriai trumpučiai, vos kelių puslapių kiekvienas, sunumeruoti romėniškais skaitmenimis: labai patogu tokius mažos apimties segmentus skaityti prieš miegą ar autobuse. Ko gero, toks ir yra jų tikslas – palengvinti ir taip nesudėtingą skaitymo veiklą, nes gelminėje struktūroje sąveikauja būtent minėtos keturios erdvės ir veikėjai.

„Maro diena“ – simbolinis pavadinimas, nes vienas pagrindinių veikėjų yra dėstytojas Tomas Mažylis, tarptautinėje slaptų samdomų žudikų organizacijoje vadinamas Maru. Be to, marą primena paslaptinga Kaune išplitusi liga, kuri paverčia paprastus gyvus kauniečius paklusniomis, caro pakalikų valdomomis žudymo mašinomis. Vėliau paaiškėja, kad tai – savotiškas biologinis ginklas: Britanijoje nesuprastą genialų mokslininką baroną Playfairą rusai panaudojo, kurdami mirtiną virusą, iš sveikų, normalių žmonių per kelias dienas padarantį kraujo ištroškusias pabaisas. Žudikas Maras padeda įveikti, nužudyti ligą-marą. Viskas atrodytų lyg ir gerai, jei šią paprastutę analogiją būtų leista suprasti pačiam skaitytojui, o ne akivaizdžiai pasakyta Vilniaus legato Antano Sidabro lūpomis knygos pabaigoje.

Nepaisant šito kartais vis prasikišančio primityvumo ir skaitytojo kompetencijų nuvertinimo, esama ir itin žavių knygos aspektų. Romano veikėjų dialogai gyvi, neliteratūriški, daugiabalsiai – kone kiekvienas kalba savo stiliumi, atitinkančiu kilmę, socialinę padėtį, tautybę ir t. t. Pavyzdžiui, labai gražiai rodomas turkų kalbos akcentas: ne iškraipant rašybą (nes tada jau būtų neaišku, koks čia akcentas, reikėtų realios užtekstinės skaitytojo patirties bendraujant su turkais), o sukeičiant žodžių tvarką. „Malonumas susipažinti tikras“, (p. 105) – sako slaptosios tarnybos vadas Mehmetas. Kai būdvardis turkų kalboje dedamas po daiktavardžio, tai reiškia ne apibūdinimą, o faktą – toks atpažinimas žinančiam suteikia daug džiaugsmo, o nežinančiam tiesiog sudaro trokštamą įspūdį, kad kalba egzotiškos tautybės užsienietis. Kitas pavyzdys – iš Pernaravos kaimo į vestuves Kaune atvykę Simutis ir Mikelis. Jiedu ir kalba naivokai, išprovokuodami juoką ar bent šypseną. Kai pavargę, išsekę, įgąsdinti žmonės linčiuoja tariamą išdaviką, vyrukai negali nustygti iš susidomėjimo: „Simuti, ei, Simuti, a matei kadė, kap žmogų karia?“ <…> „Kiba bus cūdų, – mąsliai ištarė Simutis. – Daugiau nei per šliūbą.“ (p. 359) Daug smagumo suteikia ir intertekstiniai ryšiai. Smagus būrio vadės Julijos (šaukinys Žemaitė) personažas: „Jonai, aš kada nors knygą parašysiu apie tai, koks tu slunkius.“ „Taigi taigi, kaipgis, – atsiliepė Jonas ir ėmė darbuotis spėriau.“ (p. 276) Kitaip tariant, į rašymo būdą, kalbą, stilistiką atsižvelgta labiau nei „Vilko valandoje“, kur mirgėte mirgėjo grožinėje literatūroje neskanių žurnalizmų, rašymas buvo primityvus, kaip sakė Unė Kaunaitė – „nevalytas“ ir dėl to bent man sunkiai pakenčiamas. „Maro diena“ šiuo atžvilgiu daug smagesnė.

„Vilko valanda“, nepaisant priešingų autoriaus pareiškimų, nebuvo knyga vien tik smagiam pasiskaitymui. Joje aiškiai matėsi politinė – socialinė potekstė, pasididžiavimas savo šalimi ir miestu, keliamos patriotinės vertybės. Patriotizmas niekur nedingo ir „Maro dienoje“: alegoriškai paslaptingąją ligą nesunkiai galima perskaityti kaip šiandien vis labiau besireiškiantį rusiškos propagandos poveikį. Taigi stiprioji dilogijos pusė – referentiškumas į mūsų dienas, mūsų aktualijas. Fantastiką esu linkusi suprasti kaip minties eksperimentą: o kas, jeigu?.. O kas nutiktų, jei, užuot nuodingą virusą leidę medijomis į žmonių protus, nedraugiški kaimynai pagamintų bjaurias geltonas dujas, verčiančias vakarykščius draugus vieniems kitus naikinti? Kas būtų, jei šioje velniškoje operacijoje saldžiais žodeliais įkalbėtas dalyvautų genialus, bet politikoje nesusivokiantis ir naivokas užsienio mokslininkas? „Maro dienos“ pabaiga nebėra tokia optimistiška, kaip „Vilko valandos“: Antanas Sidabras miršta, jo mylimoji vieniša blaškosi po Vilnių, o likę gyvi Kauno gelbėtojai tyliai geria caro smuklėse tarp iš Rusijos atkeltų naujakurių. Galbūt mūsų laukia trečia dalis, kurioje Sidabras bus prikeltas – mėgstamas Holivudo ir populiariosios kultūros apskritai siužetas?.. Vis dėlto tokia sąlyginai pesimistiškesnė ar bent mažiau optimistiška pabaiga iškalbinga: blogiau, kai savi pjauna savus, negu kai bendras priešas grasina iš išorės. Večiorskio sesers išdavystė ir tariamas Ipolito suokalbis – atsikartojančios pilietinio susiskaldymo nelaimėje figūros.

Vis dėlto keista, kad nesugebėta išnaudoti epizodinių veikėjų. „Vilko valandoje“ didelį įspūdį darė Antano Sidabro naratyvinė programa: jis buvo tipiškas teigiamas herojus, tiesa, nuspalvintas žmogiškų silpnybių, tačiau jos neužgožė jo visiškai pozityvios veiklos Vilniaus labui. Būtent jo veikla suteikė pasakojimui rišlumo, vientisumo. Kiti veikėjai irgi buvo neblogai panaudoti: tebūnie jie šmėkštelėdavo tik fragmentiškai, bet vienokį ar kitokį prasmės priedą suteikdavo. Kad ir Tvardauskas arba Basanavičius – ir charizma, ir funkcijos pasakojime aiškios. Deja, „Maro dienoje“ iš pirmo žvilgsnio daug žadančia Čiurlionio figūra pasinaudota negrabiai: mediumė mergaitė ir „Sielovedžio“ vaidmuo figūrą paverčia visiškai bekūne, abstrahuota, ji ne tiek padeda romanui, kiek kenkia, pernelyg primindama net fantastikoje retai benaudojamą deus ex machina modelį. Aišku, labai gražu, kad ligos (jei tęsime pradėtą alegorinį skaitymą – propagandos) sunaikinti žmonės gali išgyti nuo nežemiškai gražios muzikos (grožio, meno, kultūros). Tačiau gražus idėjų lygmuo turėtų būti geriau įformintas. Be to, ir iš Žemaitės būtų galima daugiau išpešti: gera pradžia – gal ir pusė darbo, bet vėliau personažo plėtotės nebėra, jis tarsi praranda savo funkciją. Ko gero, čia ir slypi didžiausia romano problema: užmojų lyg ir esama, bet jie neišpildomi, ne iki galo realizuojami formos, ypač figūrų, lygmenyje.

Plačios net keturių miestų erdvės – irgi iššūkis, su kuriuo ne visada grakščiai susidorojama. Vilniaus mitologijai nieko nebepridedama, naudojamasi pirmosios knygos receptu. Konstantinopolis – bene įdomiausia erdvė, padalinta į dvi dalis kaip koks Berlynas: viena priklauso Aljansui, kita – sultonui. Šioje vietoje teksto struktūra puiki, nes miestas, kaip ir kai kurie personažai, gyvena „dvigubą gyvenimą“. Žemaitė juk slapta yra rašytoja, mielas dėstytojas Tomas Mažylis – žudikas Maras, žudikų organizacijos Silentiumo vadovas Vaiduoklis – žvalgybos vadas, gražioji raudonplaukė Silvija – nedora demonė sukubė. Miestai, kaip ir žmonės, turi nematomąją pusę: ten veikia hipnomantų kambarėliai, kur Silentiumo nariai gali gauti užduotis. Šis paslaptingumas kiek pastūmėja beišsikvepiantį romaną į priekį, sužadina smalsumą. Londonas sąlyginai neįdomus, irgi bandoma žaisti kontrastu tarp turtingųjų rajonų ir greta egzistuojančios neoficialios nusikaltėlių valdžios, bet priešprieša dirbtinoka, nesugestyvi, pritempta. Miesto mitologija beveik visai neišplėtota, tad visas fragmentas didesnio įspūdžio nepalieka. Kaune Septintasis fortas, kuriame apsigyvena sveikieji, priešinamas užkrėstam miestui, kurio viduje savo ruožtu yra keli negatyvios galios centrai: Soboras ir Namas, kuriame vykdomi eksperimentai ir priimami sprendimai. Vėlgi – koncentruojamasi ne į erdvės sklaidą, savitą fantastinę poetiką, būdingą „Vilko valandai“, o agresyvų veiksmą, mūšius. Miesto mitologija ir vėl paliekama nuošalyje.

Vienintelis neužbaigtas ir neišspręstas dalykas romane, kuris man patiko – ne iki galo pateiktas atsakymas į amžiną klausimą „Kas yra žmogus?“. Golycino, atsakingo už Kauno tragedijas, pakalikai nužmogina piliečius, apkrėsdami juos virusu, tačiau Sielovadis (Čiurlionis) sakosi galįs juos išgydyti, grąžinti į gyvenimą, lygiai kaip ir sukubės iškamuotą Marą. Žaliai žybčiojančiais antkakliais „nepapuošti“ ir jokiu virusi neapkrėsti siaubų kūrėjau atrodo kone didesni monstrai nei jų kūriniai. Laisva valia, be niekieno nurodymų vykdydami kraupius nusikaltimus ir kurdami mutantus, jie, nors ir išlaikę žmogišką pavidalą, tampa panašūs į demonę sukubę. Iki galo neatsakoma, kas buvo labiau žmonės – ligos aukos, praradusios žmogišką pavidalą ir netekusios laisvos valios, bet galbūt pagysiančios dėl Čiurlionio magiškos muzikos, ar savo noru demonus kuriantieji ir kitus be gailesčio naikinantieji Namo gyventojai.

„Maro diena“, kad ne tokia įdomi, kaip pirmoji dilogijos dalis, vis tiek yra savesnė, aktualesnė nei pigūs verstiniai meilės romaniūkščiai arba paaugliškos knygos apie vampyrus. Aktualumą geriausiai parodo skaitytojų simpatijos, o šiam tekstui jų netrūksta. Nesakau, kad tekstas skirtas literatūros gurmanui ar rimtam akademikui, bet reiškinys aktualus ir neabejotinai vertas bent šiokio tokio dėmesio.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s