Situacijos ir sistemos (juodraštis)

“Naujasis Židinys – Aidai” paprašė parašyti apie Graikijos tapatybę. Čia pateikiu juodraštinį variantą: geriau struktūruotas ir mažiau emocionalus tekstas pasirodys “NŽ-A” Nr. 5.

Situacijos ir sistemos

Lietuvoje į Graikijos politiką, kultūrą ir, žinoma, finansus žiūrima daugiau nei skeptiškai. Šalis nuo 2009-ųjų į krizę ir skolas klimpsta vis giliau, liūdnai pagarsėjo pastarieji rinkimai, kuriuos laimėjusi radikali kairiųjų partija Syriza suprantama kaip komunistų triumfas. Kaklaraiščio nedėvintis Alexis Tsipras, motociklu važinėjantis buvęs finansų ministras Varoufakis matomi kaip pusiau anarchistai, nežaidžiantys pagal taisykles, ignoruojantys ar net negerbiantys ES[1], o kartais – tiesiog bukagalviai[2]. Pasigirsta ir radikalių tvirtinimų, kad Graikija neturėtų priklausyti ES, nes jos tapatybė nesanti iki galo europietiška[3]. Pasaulio apžvalgininkai irgi bando svarstyti, ar šalis yra Europa ne tik dėl finansų ar politikos, bet dėl kultūros, taip keldami amžiną Europos ribų, europietiškumo ir kt. klausimus. Viena stovykla bando nuo graikų atsiriboti, žiūrėti į juoskaip į kitus, kitokius, Azijos gabalą Europoje[4]. Šitoks požiūris, ypač tokiu pavidalu, koks jis išdėstytas Palasho Ghosho straipsnyje „Ar graikai iš tiesų europiečiai?“ (Are Greeks Really Europeans?), neatrodo nei logiškas, nei priimtinas. Motyvuoti, kad Graikija yra pusiau Turkija vien todėl, kad buvo jos okupuota, yra tas pats, kas aiškinti, kad Lietuva yra slaviška valstybė ir, jei Rusija nėra Europa stricto sensu (nors tada vėlgi neaišku, kas ir kur ji yra), tai ir Lietuva tokia nėra. Kita, kiek labiau apsišvietusi stovykla stengiasi bent iš dalies pateisinti dabartinius Graikijos sprendimus ir situaciją, remdamasi įvairaus pobūdžio – kultūrologiniais, geopolitiniais, istoriniais, finansiniais – argumentais[5]. Patys graikai, žinoma, piktinasi ES, o ypač „neonaciška“ Vokietija, kuri juos esą skriaudžia, negerbia, žemina, verčia skursti ir t. t. Ir, kas įdomiausia, jie būtent save mato kaip europiečius par excellence.

Šiuo tekstu bus mėginama nubrėžti graikų tapatybės punktyrą, kuris galbūt padės labiau suprasti Graikijos padėtį, jos gaminamo diskurso reikšmes. Tapatybė yra problemiškas terminas: postmodernus mąstymas išklibino netgi subjekto vientisumą, o kalbantysis apie tautos, bendruomenės tapatumą jau iš anksto pasmerktas kaip retrogradas. Manau, į tapatybę galima žiūrėti per tokias priešpriešas: pirma – įgimta tapatybė vs sukonstruota tapatybė; antra – tavo paties požiūris į savo tapatybę vs kitų požiūris į tavo tapatybę. Šiame straipsnyje bus gilinamasi būtent į graikų tapatybę iš pačių graikų perspektyvos, užsienio projekcijų apie graikus išsamiau neaptariant. Jos ir taip pakankamai aiškios, taigi krizės situacijoje atrodo svarbu pažiūrėti, ar konflikto aštrumą sudaro ne vien finansai, bet ir vertybinės – ideologinės prieštaros, pasireiškiančios per skirtingus graikiškosios tapatybės dėmenis.

Visų pirma, verta pažymėti, kai graikai save supranta per graikų kalbos ir krikščioniškosios ortodoksijos prizmę. Nepaisant įvairių graikų kalbos dialektų, didžiuojamasi nuo Homero nenutrūkstančia literatūros tradicija, abėcėle, kurioje pirmąkart žmonijos istorijoje žymimi balsiai ir priebalsiai, ortodoksų tikėjimu, greta kurio visos kito krikščionybės atšakos suprantamos kaip erezijos[6]. Graikai Bizantiją supranta kaip antikinės Romo tęsėją, taigi „naująją Romą“, kurioje gimė ir „tikrasis tikėjimas“. Vėliau, žlugus Bizantijai, „tikrojo tikėjimo“ centru tapo Maskva[7]. Taigi nenuostabu, kad dažnas graikas ar kiprietis, ypač menkiau besidomintis šiaurinio Europos regiono aktualijomis, Rusiją suvokia kaip vertybiškai veikiančią jėgą, o Vakarus – kaip antivertybiškus (ir dar eretiškus) kapitalistus.

Objektyviai tenka konstatuoti, kad Graikija, Rumunija, Kipras (save suvokiantis kaip brutaliai atplėštą Graikijos dalį) ir Bulgarija yra vienintelės ortodoksiškos ES narės; kad iki Bulgarijos ir Kipro įstojimo Graikija buvo vienintelė narė, naudojanti nelotynišką alfabetą; kad Graikija vienintelė iš Rytų Europos valstybių XX a. patyrė ne komunistinę diktatūrą, o dvi „fašistines“[8], todėl į komunistus yra linkusi žiūrėti kaip į kankinius, kovojančius už tiesą ir lygybę; kad šalis yra rytinis krikščionybės pakraštys, besiribojantis su musulmoniška Turkija – „pikčiausiu priešu“. Be to, ir pačioje Graikijoje, ir Vakaruose nesutariama, kur slypi modernaus helėnizmo ištakos. Kai kurie modernią graikų tautą kildina iš Bizantijos, tačiau diskutuoja, kurį imperijos istorijos etapą reikėtų laikyti ir naujosios graikų tautos pradžia[9]. Kartais teigiama, kad tai – 1204 m., kai iš Venecijos išplaukę kryžiuočiai nusiaubė Konstantinopolį ir galutinai pakirto Bizantijos imperijos politinį pagrindą. Svarstoma ir apie kiek ankstesnius laikus, XII a., kai pasirodė pirmieji šnekamosios kalbos bruožų turintys tekstai. Kartais data pavėlinama iki XV–XVI a., kai buvusią Bizantiją okupavo osmanai. Kiti, ypač Vakaruose, modernią graikų savimonę sieja su XIX a. pr. sukilimu ir šalies vienijimusi[10]. Bet kokiu atveju, visos mokslininkų stovyklos linkusios pripažinti, kad tiesioginio tautos mentaliteto ir kultūros tęstinumo nuo Antikos laikų vargu ar reikėtų ieškoti.

Tačiau oficialioji valstybinė Graikijos ideologija suinteresuota pabrėžti ne istorijos lūžius, o tąsą. Šitoks savęs kaip Antikos palikuonių ir savotiškų „ambasadorių“ angažavimas reiškiasi politikų kalbose, valstybės reprezentacijos ženkluose ir kt. Paprastas pavyzdys, galbūt ironiškai nuskambėsiantis dabarties kontekste – graikiškos eurų monetos. Eurozonoje yra vos trys valstybės – Italija, Austrija ir Graikija – kurios ant visų aštuonių euro monetų reverso yra pasirinkusios iškalti skirtingus ženklus. Ant smulkiųjų graikiškų varinių centų rodomi laivai: vieno cento – V a. pr. Kr. atėnietiška trirema (tam tikro tipo galera, karinis laivas), dviejų centų – XIX a. korvetė, penkių centų – modernus krovininis laivas. Taigi pabrėžiamas Graikijos kaip galingos jūrų jėgos būvis, esmiškai nesikeičiantis nuo Antikos iki dabar. Įdomios stambiosios monetos: ant vieno euro vaizduojama senovinė Atėnų V a. per. Kr. drachma, taigi susidaro savotiškas „monetos monetoje“ efektas. Graikai su seniausia Europos valiuta atsisveikino sunkiai, nes itin didžiavosi jos tąsa, „išlikimu“ nuo Atėnų demokratijos, patogiai pamiršdami, kad Osmanų imperijoje šis pinigas necirkuliavo[11]. Dviejų eurų moneta rodo Dzeusą, grobiantį Europą. Moneta iliustruoja graikišką mitinę žodžių „Europa“ ir „euras“ kilmę. Taigi čia yra kone tas pats, kas pasakyti, kad Graikija sukūrė Europą.

Ant visų eurų yra ir graikiška valiutos pavadinimo forma. Dėl jos buvo ilgai ginčijamasi: nors kalbininkai norėjo įvesti kaitomą formą évras (εύρας), apsistota ties nekaitoma forma evró (ευρώ). Graikų kalboje, kaip ir lietuvių, nekaitomos formos žymi skolinius, dažniausiai iš prancūzų kalbos: kalba kaip sistema nekaitomų formų vengia. Atvejų, kad senosios graikų kalbos žodis kita forma į naująją graikų kalbą atėjo per Vakarų kalbas kaip skolinys, yra nemažai: pvz., metró, pórno ir kt. Panašiai, matyt, įvyko su Antikos kultūra moderniojoje Graikijoje: nors griuvėsiai, skulptūros, vazos guli tiesiog po kojomis, juos interpretuoti ir suvokti Graikija savotiškai „mokėsi“ iš Vakarų, kur klasikinės studijos ir archeologija Naujaisiais laikais buvo daug aukštesnio lygio nei Osmanų užimtoje teritorijoje.

Ne, Graikija nėra Artimieji Rytai, tačiau dėl ilgaamžių kultūrinių mainų tam tikrų panašumų tikrai esama. Vakarai linkę savo pranašumo nekvestionuoti, o savo sistemas diegti kitiems be jokios atodairos, įsitikinę savo teisumu iki kaulo. Dabar pagalvokime, kas būdinga Europos Sąjungai kaip sistemai. Visų pirma, didžiulis biurokratizmas: tarnautojų ir „popierizmo“ gausa, kur „ofiso planktonas“ per dienas pildo ataskaitas ir nešioja popierėlius. Tai yra daug jėgų, laiko ir, svarbiausia, tvarkos reikalaujantis darbas. Ir „tvarka“ čia nereiškia sistemiškai sudėliotų stalčių: tai – bendras polinkis ir netgi privalėjimas paklusti sistemai, jos neužklausti ir vykdyti tai, kas nustatyta, nesigilinant, iš kur gi atsirado tas potvarkis. Kitaip tariant, Briuseliui būdinga elgsena pagal iš anksto nustatytą programą. Šis Vakarų bruožas reiškiasi visur: eisme, kur griežtai laikomasi taisyklių (pvz., pėstysis net vidury nakties, kai aplink nė vienos mašinos, palauks žalio šviesoforo signalo), švietime (net ir keliomis minutėmis anksčiau ar vėliau baigti pamoką yra mažas „nusikaltimas“), bendrai žmonių elgsenoje (oro uoste apmokestins kiekvieną papildomą gramą). Aišku, kad šie pavyzdžiai tėra tik gerokai išklibinto ir ypač prancūzų mąstytojų kritikuojamo logocentrizmo kritika, tačiau kritikos čia kaip tik ir yra mažiausia. Tiesiog tai tokia sistema, ir prie jos pripratę joje jaučiasi gana komfortabiliai, nes viskas nuspėjama, racionalu, tvarkinga.

Tačiau Rytai ir Pietūs funkcionuoja kitaip: ten elgiamasi būtent taip, kaip Briuselio biurokratai elgtis vengia – pagal situaciją. Įstatymas, taisyklė, potvarkis nustato, kaip derėtų elgtis, tačiau nėra suvokiamos kaip privalomos, jei situacija jų nereikalauja. Vėl pagalvokime apie tuos banalius buitinius pavyzdžius – eismą, švietimą ir oro uostus. Bet kas, buvęs Pietuose ar Rytuose, sutiks, kad vairuojama ir vaikštoma kitaip, kaip dažnas lietuvis sako – belenkaip. Kai gyvenau Atėnuose, kasryt su pusšimčiu kirsdavau vieną pagrindinių miesto gatvių, kurioje nei daug, nei mažai – 6  eismo juostos. Nes perėjos tiesiog nebuvo. O ir kam tos perėjos, jei vis tiek visi žino, kad vairuotojas praleis? Nes čia ir yra elgesys pagal situaciją: žmonės ramiai pastovi ir palaukia, kol prisirinks daugiau norinčiųjų pereiti gatvę, tada vairuotojai pamato, kad krūva žmonių nori pereiti, sustoja. Skamba baisiai? Taip, mašinos dažnai būna kiek nubrozdintos, įdaužtos, bet eismo įvykių užregistruojama mažai, nes dėl nubrozginto dažų sluoksnio policijos niekas nekviečia, išsiaiškina patys tarpusavyje. O kad kažkas stovėtų ir lauktų žalio šviesoforo signalo, kai mašinos nevažiuoja, išvis neteko matyti. Per pamokas ir mokytojai, ir moksleiviai turi daug daugiau laisvės patys susidaryti programas, modulius ir kt., ir tam nereikia eiti kryžiaus kelių ministerijoje. Vėlavimas, nors oficialiai netoleruojamas, yra kasdienis: iš proto vedantis dalykas punktualiam žmogui, bet ilgainiui supranti, kad laikas Graikijoje yra ne astronominis, o sąlygiškas. Jei paskaita įdomi, vyksta diskusija, ji vyks ne pusantros valandos, o kur kas ilgiau. Jei ir dėstytojas, ir studentai pavargę, diskusija nevyksta, baigsis anksčiau. Finale žinios visų tos pačios, tik kad pas mus visi per pamokas sukišę nosis į telefonus, kas Graikijoje – neregėta ir negirdėta, nes nepagarbu.Kas dėl oro uostų, DSCF3219įdomiausia situacija man buvo Rodo saloje: ten gyvena priklydęs šuo. Visi jį myli ir šeria, nes „gaila šunelio, toksai geras“… Šuo laisvai keliauja pro patikrą, palydi patikusį keliautoją iki vartų. Visiems iš to daugybė džiaugsmo. Biurokratas tuoj pradėtų rėkti, kad šuo gali būt pasiutęs, raupsuotas, apėjęs blusom. Žmogau, juk matosi, kad šuo normalus. Tai kam jį žudyti? Lai gyvena sau. Štai jums ir elgesys pagal situaciją. O kad situaciškumas nepavirstų nevaldoma koše, garantuoja glaudūs socialiniai ryšiai ir kur kas aukštesnis nei Vakaruose bendruomeniškumas, netgi savotiškas sociumo tradiciškumas (pvz., daugybė graikių moterų dirbti ėmėsi tik per krizę – nebuvo gėdinga, kad vyras visiškai išlaiko šeimą, o moteris gyvenime nedirbo).

Žinoma, kad tokia „sistema“ visada funkcionuoja ant sistemos nebuvimo ribos. Dėl to kyla savų problemų, kurios per šitą krizę pasirodė labai aiškiai: prasta vadyba, aplaidžiai paruoštos ataskaitos, statistinis chaosas, kai pensijos išmokamos seniai mirusiems. Ir tai turi savo pasekmes, ypač kai šalis yra integrali ES, didelio politinio ir ekonominio darinio, dalis. Taigi aš neteisinu graikų dėl jų „tinginystės“, kuri, kaip išsiaiškinome, visai nėra tinginystė, o veikiau kitokia toje kultūroje veikianti sistema, kitoks diskursas plačiąja prasme. Tiesiog norėjau parodyti, kad ES politikai ir paprasti žmonės neturėtų į graikus žiūrėti kaip į esmiškai „asocialią“ tautą, kuriai svetimas bet kokios atsakomybės pojūtis. Atėnų anarchija ir kitoks vertybinis pagrindas sunkiai dera su Briuselio biurokratija. Ir šioje vietoje kyla jau nebe vien klausimas, kas ir kur yra Europa, koks paveldas ją vienija, iš kur ji atsirado kaip fenomenas ir kaip tą fenomeną suvokti. Kur kas svarbesnis klausimas – kaip ES padaryti iš tiesų integralią, t. y., ne monolitišką ir nepaslankią, o kaip tik itin lanksčią ir supratingą kitokiam gyvenimo būdui, neprimetančią savo triaukščio biurokratizmo ir socialinių bei politinių praktikų kitokiam ir kitais dalykais paremtam pasauliui. Alexis Tsipras nenešioja kaklaraiščio; ir taip, tai yra politinis pareiškimas, bet nebūtinai toks, kaip jį kartais interpretuoja.

[1] Kęstutis Girnius, „Ar po Graikijos krizės mūsų laukia Jungtinės Europos valstybės?“, prieiga internetu: http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/k-girnius-ar-po-graikijos-krizes-musu-laukia-jungtines-europos-valstybes.d?id=68502442

[2] Pvz., Ričardas Savukynas savo „Facebook“ paskyroje.

[3] Žr. Donatas Puslys, „Kodėl, po velnių, Graikija yra ES?“, prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-06-24-kodel-po-velniu-graikija-yra-es/132282

[4] Palash Ghosh, „Are Greeks really European?“, prieiga internetu: www.ibtimes.com/are-greeks-really-european-212891

[5] Pvz., John T. Harvey, „Five Reasons Why The Greeks Were Right“, prieiga internetu: http://www.forbes.com/sites/johntharvey/2015/07/07/five-reasons-greeks-were-right/

[6] 2014 m. rudenį teko dalyvauti ekskursijoje po Bizantijos meno muziejų Kipre, kur manęs neidentifikavo kaip užsienietės, ir muziejaus direktorė kitus krikščionis išvadino eretikais maždaug penkiasdešimties graikų turistų akivaizdoje. Niekas neprieštaravo.

[7] Norman Davies, Europa. Istorija, Vilnius: Vaga, 2008, p.

[8] Ioannio Metaxo diktatūra 1936–1941 m. ir „juodųjų pulkininkų“ karinės chuntos diktatūra 1967–1974 m.

[9] Pvz., Γρηγόρης Πασχαλίδης, «Η πολιτισμική ταυτότητα ως δικαίωμα και ως απειλή- Η διαλεκτική της ταυτότητας και η αμφιθυμία της κριτικής», «Εμείς» και οι «Άλλοι» – Αναφορές στις τάσεις και τα σύμβολα, Εθνικό Κέντρο Κοινωνικών Ερευνών, Αθήνα: Τυπωθήτω, 1999, σ. 73–83.

[10] Žr. Donatas Puslys, Ten pat.

[11] Panašiai linkstamas „pamišti“ ir Olimpinių žaidynių tradicijos pertrūkis, o Osmanų imperijos paveldas arba suvokiamas kaip trečiarūšis, neįdomus, arba priskiriamas patiems graikams. Pvz., tradiciškai paruošta kava vadinama „graikiška“, nesusimąstant, kad jos kilmė yra arabiška, o į Graikiją šis gėrimas atkeliavo per kultūrinius mainus su islamo pasauliu.

[12] Prieiga internetu: http://doxa.lt/pokalbis-su-syriza-mes-nesitikime-pakeisti-pasaulio/

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s