Kaip rašai recenziją

---

---

Už literatūros recenzijas daug niekas nemoka. Ir gerai. Tikriausiai. Rašai juk ne dėl pinigų. Paskui pagalvoji, kad gal truputį ir dėl pinigų. Nusprendi, kad visgi ne, dėl pinigų tu dirbi. Vadinasi, literatūrinės recenzijos rašymas – ne darbas, o kažkoks filologinis laisvalaikis. Na va, ir paaiškėjo, kad humanitarai visgi nedirba. Jei nori dirbt – stok sau į vadybą kokią, ekonomiką, mediciną, teisę. Inžineriją galų gale. Konstruok robotus. Kas iš to, kad konstruosi diskursą. Arba ne, humanitarai visgi dirba, tiesiog recenzijos rašymas yra jų mazochistinis laisvalaikis. Aha – gerai tie humanitarai gyvena – už laisvalaikį gauna pinigus! Supranti, kad banaliais kasdienio proto samprotavimais toli čia nenueisi, numoji ranka, pasijuoki iš savęs ir nueini rašyt.

Rašai, nes tave knyga suerzino, tada pabandei atsakyt sau į klausimą “kodėl”, o tada šį “kodėl” nori ištransliuot daugiau ar mažiau sklandžiai į viešumą.

Rašai, nes knyga patiko, ir šiai simpatijai pagrįsti radai tekstinių duomenų, kuriais remdamasis vėlgi nori ištransliuot kažką į spaudą.

Rašai, nes knyga nei patiko, nei nepatiko, tiesiog yra eilinė popieriaus neekonomija, ir kaip tokia ji turi teisę egzistuoti. Bet tau rūpi bendra padėtis, todėl pasiduodi norui pasamprotauti apie lietuvių literatūros didybę ir menkystę.

Gerai, gerai, iš tikrųjų rašai todėl, kad prokrastinuoji magistrinį. Arba todėl, kad tau tą dieną bloga ir nieko rimto veikti negali, o recenzija pagal mūsų apibrėžimą laisvalaikis. Taigi rašai, pasigavęs žarnyno virusą, per pertraukėles, kai nevemi. Arba lovoj, pasidėjęs kompą ant pilvo. Šalia guli katė, vis lipa ant kompo. “Lietuvių literatūroje šiuo metujdsfhjsd258fdkuhhgsavjkjhęė”

Arba rašai, nes kažkas paprašė. Paprašė gražiai arba ne, bet tau, šiaip ar taip, nesunku kažką pasakyti apie knygą, todėl pagalvojai – kodėl ne. Laiko nėra, bet jo niekada nebūna; juk ką tik išsiaiškinom, kad recenzijų rašymas dirbančiam ir studijuojančiam žmogui yra beveik pramoga.

Knygą perskaitei, prirašei paraštėse, pribraukei arba prisiklijavai lipnių lapelių. Taigi reikia pradėt rašyt.

Fu. Piktai pasižiūri į viršelį.

Atsidarai “Wordą” ir piktai žiūri į baltą lapą, tarsi tikėdamasis, kad mentalinis tavo konstruktas (kuris, beje, tau neaiškus ir veikiausiai nebus iki galo aiškus niekad) telepatiškai nubyrės į rašmenis.

Fu. Sunumeruoji puslapius, sulygiuoji paraštes. Užsirašai savo vardą, pavardę – kaip per kontrolinį šeštoj klasėj.  Padarai knygos bibliografinį aprašą.

Piktai pažiūri pro langą, pasikasai galvą, apsimauni ant rankos porą žiedų, kad pirštai būtų gražesni. Nesvarbu, kad nieks nežiūri, bele tau gražu.

Parašai vieną žodį. Ištrini. Nusimauni žiedus, nes trukdo.

Fu. Nueini į tualetą (aišku, knygą nešiesi su savim), pakeliui numeti katę nuo virtuvės stalo, ji piktai į tave žiūri, tu stengies žiūrėt dar pikčiau, pasidaro juokinga, knygą palieki ant stalo.

Grįžti iš tualeto, numeti katę nuo knygos, nenorom išgąsdini seną apsimiegojusį šunį, pasriuobi šaukštą sriubos iš puodo, eini rašyt. “Ką darai?” – klausia namiškiai. “Dirbu”, – atsakai ir jauties lyg truputį pamelavusi. Kad nemeluotum, prisėdi ir parašai briedą, kurį sugalvojai tualete.

Taigi rašai, nors nebesi visiškai tikras, ar išvis egzistuoja toks kriterijus kaip “literatūros vertė”. Girdėjai ir skaitei istorijas apie Flaubert’o “Madam Bovary” teismą, Joyce’ą, kurio ilgai niekas nespausdino, “žurnalistėliu” išvadintą Kavafį. Puikiai supranti, kad ir tu gali neatpažinti teksto, kuris kažkada gal taps klasika, ir apšaukti jį nesąmonių kratiniu. Skaitei Kantą ir žinai, kad estetinis sprendimas yra subjektyvus, tebūnie ir pretenduojantis į visuotinumą, kylantį iš sensus comunis. Skaitei struktūralistus ir matei, kad jie estetinės vertės klausimo išvis nekelia. Skaitei poststruktūralistus ir žinai, kad jiems bet kokia vertė tėra abejotinas konstruktas. Skaitei Foucault ir vieną minutę gal net pasijutai esąs niekšelis iš Institucijos, kuriam Diskurso tvarka suteikė Galią prasižioti.

Rašai recenziją, nors turėtum rašyt ką nors kitą – kokį mokslinį darbą ar pan. – o geriausia gal būtų išvis nerašyt, nes esi, kaip rašė Heinrichas Böllis, nupušęs filologas ir vargu ar kuo bepasitarnausi žmonijai, nebent dėl savo kruopštaus tekstų skaitymo išaiškintum kokią sąmokslo teoriją. Galėtum gi eit ir kurt BVP, o tu sėdi ir rašai literatūros kritiką, dėl kurios reikalingumo kartais pats abejoji, tik niekam to nesakai, dėl kurios reikalingumo abejoja tavo šeima ir giminės, ir dauguma draugų, ir Rektorius, ir net tavo šuo žiūri truputį priekaištingai – juk galėtum, lodoriau tu, per tą laiką jį išvest pasivaikščiot.

Galų gale šimtąjį kartą šioj situacijoj susitaikai, kad niekas iš tikrųjų nežino, kas yra literatūra ir kuo ji skirias nuo neliteratūros, tai kur jau ten apie estetinius kriterijus – kieno, leiskite paklausti, estetinius kriterijus? Tada spjauni ir rašai taip, kaip atrodo; jauti, kaip iš tavo kalbėjimo koją kiša tai hermeneutika, tai fenomenologija, tai struktūralizmas, tai Derrida, o pati kritikos idėja yra velniaižinkurio caro laikų, sena kaip pasaulis; bet ką čia jaudinsies dėl heterogeniškumo. Gi net Greimas sakė: jei matai, kad teorija netinka, keisk teoriją. Tai ir pakeiti. Triskart trijų puslapių tekste. Jei dar išvis bandai ją taikyti.

Rašai, puikiai suprasdamas, kad tavo magistrinis per tą laiką miega arba dūlėja ir kad valandos senka.

Rašai prieš darbą, vis žvilgtelėdama į laikrodį ir mintyse pakeiksnodamas.

Rašai kavinėje tarp dviejų kavos puodelių, nejučiom spragteli pirštais arba mykteli kažką po nosim, žmonės į tave šnairuoja, tu nukaisti, susimoki už kavą ir persikraustai į biblioteką.

Rašai bibliotekoje, nutaisęs mokslišką veidą ir palaikydamas deramą rimtį, kol tai galų gale pasidaro juokinga, nes visų veidai orūs, ir visi oriai tikrinasi Facebook arba geriausiu atveju kuičiasi duomenų bazėse. Tie, kas iš tiesų dirba, atrodo visai neorūs, kaip puponautai greičiau, šiek tiek prasižioję arba nejučiom kasosi galvą, arba supasi ant kėdės, arba sėdi įsmeigę buką žvilgsnį pro langą.

Rašai keliaudamas – autobuse, lėktuve, traukiny, – piktai stebėdamas mąžtantį baterijos indeksą.

Rašai darbe, apsimetęs, kad veiki kažką mokinio labui. Jis tuo metu daro pratimą (“Išplėstines aplinkybes pakeiskite šalutiniais sudėtinio sakinio dėmenimis”).

Rašai po darbo, maukdamas stiprią žalią arbatą, nors jau vakaras, reikėtų galvot, kaip išsimaudyti ir pasiruošti rytdienai, arba padirbėti prie magistrinio, arba ištaisyti kokio nors žmogelio rašinį (“Just. Marcinkevičius naudojo daug ąžuolų, gegučių ir kitų paukščių, kurie buvo svarbūs lietuviams.”)

Rašai ir paslapčia galvoji apie kelnes, kurias norėjai nusipirkt, bet tavo figūra nestandartinė, taigi gražiosios kelnės per plačios ties liemeniu ir vos sueina ant užpakalio. Pagauni save taip bemintijančią ir net nusipurtai. Jauties, lyg būtum įvykdžiusi šventvagystę. Kone galvoji sudėti kelnes ant Literatūros altoriaus, tada nusipurtai dėl savo idealistiško banalumo, tada supyksti ant savęs už cinizmą ir vartotojiškumą. Piktai pažiūri į šunį. Nueini į tualetą, nešdamasi knygą rankoj. Numeti katę, etc. Grįžti rašyt.

Nesirašo. Pasitikrini FB. Atrašai į porą laiškų. Atrašai į sms. Permeti “Delfį”. Susirandi nuorodas, kurių reikėjo. Perskaitai, ką parašei, patikslini. (Jau trečias kartas.) Ištrini paskutinę pastraipą, perrašai.

Rašai ir grauži nagus, nors tik vakar nusilakavai juos neseniai pirktu pusiau blizgančiu laku – psichinė įtampa rašant vis dėlto didelė.

Į žalią arbatą įsipili nearbatos, nes pradeda krėsti keistas drebulys.

Rašai ir ima kažkoks graudumas – ne dėl pačios knygos, ne, juk nėra tiek daug tekstų, kurie pravirkdytų, ypač dabar lietuvių literatūroj nedaug tokių parašoma. Gal tavo gyvenimo intertekstas buvo kažkaip pacituotas eilėrašty, kurį atsitiktinai perskaitei; gal nearbata suveikė pernelyg agresyviai; gal tiesiog pavargai; gal buvo sunki diena ir vaikiškai nori, kad kažkas paglostytų galvą, o nėra, kam, ir vien nuo tokios minties darosi gėda. Juk esi suaugęs ir savipakankamas, rašai kažką neva “rimto”, kokie čia dar galvyčių glostymai “literatūros kritikui”, a??

Rašai ir nekenti knygos. Arba ne – visų knygų. Nekenti tik pusiau nuoširdžiai (greičiau – visai nenuoširdžiai, tik dediesi nekenčiąs), nes puikiai supranti, kad knygos tau egzistenciškai būtinos ir be jų sunkiai išbūtum, nes čia jau priklausomybė.

Pertrauki per pusę sakinio ir užmeti recenziją mėnesiui, vėliau tarp dviejų puodelių arbatos pabaigi ir greit greit išsiunti redaktoriui, kad tik tas tekstas nuo tavęs atstotų kaip kokia piktoji dvasia.

Arba jauti, kad pertraukęs tikriausiai nebepabaigsi, arba neturi galimybės baigt vėliau (žurnalui reikia, pažadėjai, etc.), taigi piktai pažiūri į šunį, įsijungi idiotišką madų tinklaraštį. Vėl pamintiji apie kelnes, vėl savim pasibaisi. Bandai rašyt toliau.

Atsibosta. Kokią valandą skaitai magistriniui. Pažiūri į laikrodį ir ant savęs supyksti už laiko gaišimą šuniui, FB, tinklaraščiui, recenzijos rašymui. Supanikuoji, kad nespėsi / neapsiginsi. Pasijuoki iš savęs, nusiramini. Bandai pribaigt recenziją.

Paskutinė pastraipa tau nepatinka. Tiesą sakant, nepatinka visas tekstas. Daugmaž patinka vienas – du sakiniai. Visgi paspaudi “Save”, išjungi kompiuterį, nueini miegot.

Planas B: Wordas klausia: “Save the changes?..” Ranka suvirpa, netyčia paspaudi NO. Bukai pasižiūri, pradedi juoktis.

Užmigt, aišku, negali, nes galva vis dar reikia. Smegenys – ne kompas: “Shut down” paspaust ne taip lengva. Eilinįkart nesupranti, kodėl senovės graikai miego dievą vadino vyrišku vardu. Turėjo būt boba – kvaila, be jokio išsilavinimo ir dar paleistuvė. Ir sadistė, nes neateina, kai nori. O kai mažiausiai reikia, tada prisistato. Tada jau gali kava litrais ir t. t. ir pan.

Kitą rytą gerdamas kavą permeti akim, ištaisai typos, išsiunti redaktoriui.

Arba išsiunti kokiam nors supratingam draugui / draugei, palauki, kol atrašys ir ką pasiūlys, pataisai, išsiunti redaktoriui.

Arba garsiai perskaitai šuniui. Jis pabėga iš kambario. Katė prabunda ir piktai pasižiūri. Nusišypsai, išsiunti redaktoriui.