Interviu su A. Zurba apie Jaunųjų filologų konkursą

(Pernai pavasarį kalbinau A. Zurbą – pokalbis buvo ilgas, truko kone dvi valandas. Čia “Gimatajam žodžiui” parengtas interviu, neredaguota versija. Stengiausi išlaikyti autoriaus kalbėseną.)
„Atmosfera būdavo iki kvailumo linksma“
Mintimis grįžti prie Jaunųjų filologų konkurso ištakų ELŽBIETA BANYTĖ paprašė rašytojo, ilgamečio komisijos nario ir pirmininko ALGIMANTO ZURBOS.

– Manau, mūsų žurnalo skaitytojus domintų Jaunųjų filologų konkurso ištakos. Jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie aktyviai reiškėsi pačioje pradžioje. Gal galėtumėte atsigręžti į praeitį ir papasakoti, kaip ir kodėl kilo konkurso idėja, kas ėmėsi ją įgyvendinti?

– Man atrodo, kad aš tik ketvirtame konkurse atsidūriau. Mano mokymosi metais tokio dalyko dar išvis nebuvo. Tačiau radosi noras parodyti, kad kūrybos procesas vyksta ne tik studijuojant, bet ir pačioj žalioj jaunystėj. Tuo metu mokyklose kažkaip visi ėmė rašinėti, jau buvo pasirodęs žurnalas „Moksleivis“. Po Stalino mirties atsipalaidavo daugelis varžtų, žmonės ėmė kiek kitaip mąstyti, ir jaunojosios kartos kūrybingumas, kuris, mano supratimu, lietuviams įgimtas, pratrūko… Ogi ateina mokykloje toks metas, kad neduok, svieteli margas… Ateina meilės metas, ateina žiūrėjimo vienas į kitą metas. Ir štai toks žmogaus su žmogumi ryšio radimasis dažniausiai būdavo įprasminamas kūrybiškai. O žurnalas „Moksleivis“, sumanytas kaip suaugusiųjų leidinys mokykloms, po truputį moksleiviškėjo ir gražiai pristatydavo jaunų autorių tekstus su nuotraukomis, su kieno nors palydimaisiais žodžiais. Man studijuojant Universitete, Algimantas Mikuta išleido savo pirmąją knygą, kurios pagrindą sudarė dar mokykloje rašyti eilėraščiai. Suprantat, ir žurnalas spausdina, ir į knygas ta moksleiviška poezija patenka… Atsirado reikalas visa tai kaip nors įprasminti. Švietimo ministerijoje, laimei, dirbo du labai protingi žmonės – pašėlęs organizatorius inspektorius Aleksandras Ramanauskas, kuris rūpinosi ūkio skyriumi, ir lituanistikos reikalus tvarkęs Vytautas Jakelaitis. Jie nuėjo į Rašytojų sąjungą ir pasiūlė savo paramą bandant įprasminti moksleivių kūrybą. Šita misija kliuvo Justinui Marcinkevičiui. Nežinau, kiek jis tarėsi su kitais, bet staiga kažkam šovė į galvą – darom konkursą! Inspektoriai dievagojosi, kad ministerija padės. Na, ir taip gimė Jaunųjų literatų konkurso užuomazgos.

Idėja subrendo apie 1963 m. Buvo daug biurokratinių sunkumų. Rašytojų sąjunga posėdyje nutarė, kad talkins vertinant moksleivių kūrinius. Švietimo ministerija užsikrovė visą organizacinę naštą. Vėliau buvo bandoma padaryti renginio griaučius, nuspręsti, kaip visa tai turėtų atrodyti. Žinoma, visiems svarbiausia atrodė pagerbti moksleivių poeziją. Natūralu, juk ir Justinas… Bet rašytojai tuoj pradėjo šurmuliuoti, kad reikia pasižiūrėti, ar nebūtų kokios nors prozos. Buvo kreiptasi į mokyklas, klausta, ar yra gabesnių autorių. Maždaug  sausio mėnesį atsirado krepšiai kūrybos, ir iškart tapo aišku – konkurso būtinai reikia, reikia tą kūrybą vertinti. Įsisuko rengimosi, vertinimo mechanizmas.

Reikėjo sudaryti komisiją. Pakviesti poetai, kritikai, paskui prisijungė prozininkai. Pirmiausia kūryba buvo nagrinėjama vietose, vyko rajoniniai konkursai, iš kiekvieno rajono atrinkdavo po penkis šešis autorius. Juk neįmanoma visko keliems žmonėms perskaityti. Jau ir po rajoninės atrankos geroka krūva susidarydavo. Paaiškėjo, kad prozos ne taip ir maža – be įprastų miniatiūrų, moksleiviai bandė rašyti apsakymus, nors stambiųjų žanrų nebuvo.

– O kaip buvo suformuotos kitos sekcijos?

– Svarbu, iš kokių šaknų kūryba ateina, todėl buvo prijungti tautosakos rinkėjai. O iš ko eilėraštis parašytas, jei ne iš kalbos? Taigi atsirado ir kalbos sekcija. Analizuodami prozą, pastebėjo, kad yra daug dalykų, kurie iki jos „netempia“, bet rašiniai geri. Taip rašinių sekcija atsirado. Ir, žiūrėk, pasidarė tikrai gražus reiškinys.

– Kaip ir kada Jūs pats prisijungėte prie konkurso organizatorių?

– 1967 m. sausio 1 d. iš tuometinio „Švyturio“ perėjau dirbti į „Moksleivį“, ir tada viskas klostėsi natūraliai. Mane, kaip skyriaus redaktorių, iškart užgriuvo visa žurnalui tenkanti našta, o viena didžiausių naštų buvo Jaunųjų literatų konkursas. Pirmieji trys jau buvo sėkmingai pasibaigę, o tais metais organizuotas ketvirtasis. Na ką, sėdom ir ėmėm tą prozą arti. O jau prozos – ojojoj… Gal 50 autorių  – ir miniatiūros, ir apsakymai, ir net apysakėlės. Prisijungiau prie veiklos iš karto, nes man ji buvo labai artima. Nors su vaikais mokykloje mano prasitampyta neilgai, tik dveji metai pagal paskyrimą po studijų, jaučiau renginyje gyvą dar priešstudentinę mūsų dvasią.

– Pradžioje, kiek žinau, Jūs buvote komisijos narys, o vėliau tapote pirmininku?

– Taip, kas ten pradžioje tave pirmininku skirs, apsitrinti reikia. Iš viso, kiek skaičiavau, esu dalyvavęs 32 konkursuose, per 17 iš jų jau buvau pirmininku. Prieš mane daug metų pirmininkavo Vytautas Bubnys. Vytauto veikla apskritai keistas dalykas – kur tik jis žengia, ten ir aš atsirandu po kurio laiko. Taip ir su „Moksleivio“ redakcija buvo. Parengėm tokį žurnaliuką, kuris labai valdžiai kliuvo. Pavyzdžiui, trejus metus tęsėsi diskusija, kurios klausimas buvo toks: „Kur mes nueisim?“ Įsivaizduojat, koks netaktas anais, tarybiniais, laikais? Juk visiems turėjo būti aišku, kur mes nueisim. Taigi žurnalą rengėsi svarstyti, o Vytautas Bubnys iš kišenės ištraukė prašymą ir atsistatydino. Negaliu, sako, nebenoriu, išeinu kūrybinio darbo dirbti… Tai buvo pats kūrybingiausias jo laikotarpis. Beje, „Moksleivis“ buvo ketvirtas žurnalas Lietuvoje, kuris pasiekė didesnį nei 100 000 egzempliorių tiražą. Taigi šitame žurnalo šurmuly mes buvome pagrindinė konkurso vertintojų jėga, kuri talkino Švietimo ministerijai. Garbė dabartinei ministerijai, kad ji konkursą išlaikė, nes ir tuo metu, ir dabar – tai didelė literatūrinė šventė, kur išsižioję sėdi ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Iš tikrųjų, kai pagalvoji, mokytojams tai būdavo labai aukšto lygio seminarai. Įsivaizduokit – čia pat analizuoja  vaiko, kuriam pats padėjai ruoštis, kūrybą! O pasižiūrėkit, kas analizavo – pati Elena Bukelienė. Geresnę mokslininkę ir tolerantiškesnę kritikę sunku įsivaizduoti. Iš menkiausios kibirkštėlės ji pastebėdavo, kad kažkas gero kūrinyje yra. Be to, labai smagu, kad konkursai iki šiol išlaikė Justino Marcinkevičiaus ir kitų pradininkų idėjas ir kad vis dar egzistuoja ir poezijos, ir prozos, ir kalbos, ir tautosakos – visų šių fundamentalių dalykų – sekcijos. Be to, išeidavo ir almanachai. Pats esu berods du ar tris almanachus sudaręs… Jau nebepamenu dabar visko. Mano atsiminimų knygoj lyg ir parašyta.

– Kaip Jūs viską suspėdavote?..

– Darbo, žinoma, žvėriškai daug. Kita problema – paskutinių tarybinių metų elgetystė, kai neužtekdavo pinigų nei konkursui surengti, nei išlaidoms apmokėti. Bet žmonės – patriotai, važiuodavo ir taip. Pamenu, reikia važiuoti į Panevėžį, o pinigų nėra. Kalbininkams patarė sumažinti vertintojų skaičių iki dviejų. Trečiasis – dabar jau miręs Aleksandras Vanagas – ir sako: „Pasiuskit jūs, važiuoju vis tiek, ką jau, negi valgyti nenusipirksiu?!“

Vis dėlto man svarbiausia kad, šiandien, pasižiūrėjęs į Rašytojų sąjungos sąrašus, randu daugybę pavardžių, praėjusių pro „Moksleivio“ ir Jaunųjų literatų konkurso filtrą. Sudėjus visus, kurie dalyvavo, o dabar rašo, būtų, berods, 64. Bent jau taip neseniai skaičiavome su A. Šidlausku.

– Vadinasi, jau klostosi laureatų kartos: Jūs buvote komisijoje, kai konkurse dalyvavo Danielius Mušinskas, vėliau jis pats buvo komisijos narys, kai dalyvavo Andrius Jakučiūnas, o dabar jau Jakučiūnas – aktyvus, brandus rašytojas ir apžvalgininkas, kritikuojantis kitus.

– Ir labai gerai. Mes, seneliai, jau nueinam, o mūsų auklėtiniai – patys protingiausi ir gabiausi – lieka po mūsų. Dabar jie dirba, dabar – pats jų produktyvumo metas. Jaunimas kartais mėgsta papleventi. Nieko, dar atsistos ant žemės… Galų gale ir gerai, kad paplevena, taip ir turi būti, šviežias žvilgsnis reikalingas.

– Norėčiau Jūsų pasiteirauti apie konkurso pertrūkius. Juk buvo metų, kai jis nevyko.

– Vienu metu net „Moksleivio“ nebeleido, nes buvo sunku gauti spaustuvėms tinkamo popieriaus. Nepriklausomybės pradžia Lietuvai buvo labai sunki, nuolat trūko pinigų. Be to, mokyklai buvo sunku persiorientuoti – kurį laiką, žlugus tarybinei mokymo sistemai, naujoji sistema mokinių kūrybą ir užklasinę veiklą paliko savieigai. Naujovių ištroškę žmonės griebė viską, kas kitaip, ko anksčiau nebuvo, kas užsienietiška, ką lengva skaityti, ir į rimtą spaudą nebereagavo. Atsirado lengvo mokymosi, lengvo skaitymo iliuzija, kuri labai deformavo jauną žmogų ir jo poreikius. Visiems norėjosi lengvo pasiskaitymo, pasišaipymų, paplevenimų. Taip nutiko ir su Jaunųjų filologų konkursu – pertrūkių atsirado tik dėl finansinių priežasčių. Šis konkursas įrodė, kad atsiradusį plyšį labai sunku užlopyti. Viskas sklandžiai vyksta tik tuo atveju, jei užtikrinamas nuoseklumas. Pavyzdžiui, rašantis devintokas pakliūva į konkursą, o po metų nebegali dalyvauti, nes konkursas nevyksta. Arba dar blogiau  – dvyliktokai netenka paskutinės progos dalyvauti. Aišku, tragedija šito nepavadinsi, nes mokytojų patirtis, įgūdžiai, įgyti ruošiant moksleivius, išliko. Išliko ir ta pati forma – ji yra patraukli, tos dienos gražiai praeina. Dabar jau net yra publicistikos sekcija ir kalbama apie rimtų straipsnių publikavimą.

– Dar noriu paklausti apie komisijos virtuvę. Ar Jums, pirmininkui, yra tekę priimti nemalonių, morališkai sunkių sprendimų?

– Nesutarimų tarp komisijos narių renginio metu nekildavo, nes viską būdavome aptarę iš anksto. Teko dirbti su nepaprastai protingais ir patyrusiais žmonėmis. Kad ir Ričardas Pakalniškis – reikėtų išgirsti, kaip jis nagrinėdavo! Kitąkart ateidavai pasiklausyti ir nebenorėdavai išeiti. Žinoma, pasitarimuose prieš renginį kildavo diskusijų, ypač dėl pirmosios vietos. Būdavo remiamasi trijų keturių žmonių nuomone, todėl niekada negalėjo būti jokio nesąžiningumo. Šis išankstinis susitarimas būdavo naudingas ir kitu atveju – jei kuris nors komisijos narys negalėdavo išvažiuoti iš Vilniaus. Tada jis kiekvienam savo grupės mokiniui parašydavo raštišką atsiliepimą. Taigi dalykiniu požiūriu niekada jokių nemalonumų nekilo.

Yra buvę nutikimų su moksleiviais. Kartą Panevėžyje apie antrą nakties paskambino komisijos narys ir kategoriškai pradėjo reikalauti iš vienos mergaitės atimti pirmąją vietą. Pasirodo, bešokdamos ir bekikendamos mergaitės kulniuku išdaužė brangių vitražinių durų stiklą. Ateinu, žiūriu – viena mokytoja verkia, kita tyliai ašarą braukia, o grupės vadovas kategoriškas: atimti pirmąją vietą, ir gana! Aš – pirmininkas, mano žodis – lemiamas. Ir ką dabar daryti? Pagalvojau ir sakau: čia juk ne batų konkursas, o rašymo, už rašymą reikia ir vertinti. Už tą skylę reikia atsiprašyti direktoriaus ir atlyginti nuostolius, o pirmoji vieta tegul būna. Aišku, kai kurie kategoriškai nusiteikę vertintojai supyko dėl tokio sprendimo.

– Bet čia – ekstremalus atvejis. Tokių tikriausiai nebuvo daug?

 Nedaug, nedaug. Kartais būdavo ir labai juokingų atsitikimų. Kartą į susitikimą su rašytojais Panevėžyje atlekia uždusęs komisijos narys ir rėkia – dviem iš Vilniaus premijas reikia anuliuoti! Kas atsitiko? Pasirodo, Liutauras Degėsys užsiauginęs rusvą barzdą, o ir Saulius Tomas Kondrotas barzdotas. Mokytojai pakraupę – atvažiuos iš Švietimo ministerijos ministro pavaduotojas, kaip jam tokius lietuvius barzdočius parodyti? Na, galų gale įkalbėjome barzdas nusiskusti. Susirenkam į renginį ir žiūrim, kad dar linksmiau: Liutauro barzda balažin kaip išpešiota, o jau Saulius – nei barzdos, nei plaukų! Plikas kaip mėnulis. Bet ministro pavaduotojas jau stovėjo su diplomu – ramiai paspaudė ranką, pasveikino tą plikį Saulių, jokių nesklandumų nekilo.

– Žodžiu, atmosfera būdavo linksma, gyva, kūrybiška?

– Taip, tikrai. Kai išeis koks pasakorius, kai padeklamuos kokį satyrinį eilėraštį… Išgriūti gali besijuokdamas. Vis dėlto filologų konkursai – aukštos kultūros žmonių susibūrimai. Vertintojai negali iki galo atsipalaiduoti, nes mokytojai tuoj pastebi – aha, o pernai geriau buvo, o prozininkų analizės gilesnės, o šis, o tas, o anas… Esi priverstas pasitempti. Bet ir susigyvenę buvom, ir mokiniai susidraugaudavo, poras susirasdavo. Daug ką jums galiu pasakoti, bet neperduosiu to pakilimo, kurį visi jausdavome, tos begalinės linksmybės.

– Ar pastebėjote, kad per tiek metų būtų keitęsi kokie nors vidiniai renginio dalykai, vertybės?

– Ne, nepasakyčiau, kad idėjų ar turinio dalykai būtų smarkiai kitę. Keitėsi patys literatai ir jų rašymo būdas. Pradžioje dauguma apdovanotų apsakymų buvo parašyti remiantis klasikinės literatūros pavyzdžiais. Vėliau daugėjo psichologinės prozos. Pastaraisiais metais daug kraštutinio subjektyvumo, sąmonės srauto. Žodžiu, visai panašiai, kaip ir suaugusiųjų prozoje, niekur jie nuo to nepabėga. Galų gale yra juk laikotarpio mąstymo būdas ir raiška, tam tikros bendros tendencijos.

– Ar yra buvę, kad moksleiviai į jų kūrybos analizę, kritiką reaguotų pernelyg skaudžiai, asmeniškai?

– Būdavo, būdavo visaip. Sakydavom – jau šita šnirpščioja kaip kumelaitė… Nenuostabu, jei rajone ją visi garbina, o čia atvažiavusi gauna per galvą. Kartais man tekdavo komisijos narių kritiškumą netgi truputėlį minkštinti, nors dažniausiai jis būdavo neslepiamas. Kartą netgi Danielius Mušinskas pasakė: „Negaliu klausyt, kaip jūs tuos moksleiviukus traiškot.“ Bet stengdavomės, kad iš to „traiškymo“ būtų kuo daugiau naudos patiems autoriams. Nuolat lygindavome autoriaus kūrybą su esamu kontekstu, ir tai pastatydavo jį į vietą.

– Ir paskutinis klausimas, kurį norėjosi užduoti viso pokalbio metu: kodėl komisijai ir moksleiviams tenka tiek daug keliauti? Konkursas kiekvienais metais vyksta kurio nors rajono centre.

– Čia jau rengėjų reikalas. Inspektoriai Ramanauskas ir Jakilaitis konkurso pradžioje, be abejo, tarėsi su Švietimo ministerijos vadovybe. O ir bet kuris miestelio gyventojas jums pasakys, kad konkurso rengimas yra nepaprastai naudingas. Miestelis būna priverstas pasitempti. Mokyklos, kuriose vyksta literatūriniai dalyvių vakarai, irgi bando parodyti tai, ką turi geriausia. Žinoma, tai nemažas iššūkis, bet jis neleidžia sustingti, apsnūsti. Be to, nereikia pamiršti bendravimo – užsimezga tikrai gražių santykių. Kartą Skuode pajutau, kiek pastangų kainuoja konkurso organizavimas. Juk kelis šimtus reikia apnakvydinti, viską parengti. Žmonės pervargę, nemigę… Mums išvažiuojant, direktorė net lengviau atsiduso. Tačiau ši įtampa yra graži, ji padeda palaikyti gražias tradicijas. Per pirmąjį, susipažinimo, vakarą vykdavo linksmybės, aplink Valdą Kukulą susigrūsdavo būrys moksleivių. Be to, labai naudinga pratinti moksleivius prie kitokio bendravimo – juk daugelis iki konkurso būna matę tik savo mokytoją, o čia pamato kitų profesionalų. Atsirasdavo daug tokių, kurie, pasibaigus aptarimams ir analizėms, dar ateidavo patarimų. Ir tai puiku: nei laiko gaila, nei ką. Toks nuoširdumas, atvirumas yra vienas gražiausių dalykų tuose renginiuose.

– Gal tuo ir užbaikime pokalbį – viskas taip gražu, ir nesinori, kad kokių liūdnesnių dalykų išlįstų. Labai ačiū Jums, kad sutikote atsigręžti į praeitį ir tai padarėte nuosekliai ir nuoširdžiai.

– Prašom. Daug ką jums galėčiau papasakoti, bet negaliu perteikti atmosferos, kuri būdavo iki kvailumo linksma.

Kalbėjosi ir tekstą parengė Elžbieta Banytė

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s