Kai prarysi mėnulį (apie Aušros Kaziliūnaitės „mėnulis yra tabletė“)

(Neredaguota versija.) Žodis „šokiruoti“ yra tapęs baisiu kaip Ebolos virusas. Iš karo lauko aprašymų jis patylomis peršliaužė į gyvenimo būdo laidas, stiliaus patarimus, kasdienius gandus ir buitinius pašnekesius, o dabar parazituoja ir literatūrologijos lauke: apie bet ką, kas teoriškai turėtų priversti kilstelėti antakius, sakoma „šokiruojantis“ arba, dar geriau, „drastiškas“. Na, o dabar pamąstykite – ar… Continue reading Kai prarysi mėnulį (apie Aušros Kaziliūnaitės „mėnulis yra tabletė“)

Literatūra dėl literatūros?.. (Apie B. Jonuškaitės “Užsagstyk mane”)

(Čia irgi trečiakursinė recenzija. Jauskitės įspėti.) Naujoji Birutės Jonuškaitės knyga netikėtu pavadinimu „Užsagstyk mane“ patraukia dėmesį savo estetika. Viršelio mergina apnuogintais pečiais, o ir pats pavadinimas tarsi sufleruoja, kad rankose knyga, kurioje gausu erotikos. Tai tiesa, bet B. Jonuškaitės knygose erotika niekada nebūna vienpusiška ar egzistuojanti „pati dėl savęs“. Taip ir čia – meilė iškyla… Continue reading Literatūra dėl literatūros?.. (Apie B. Jonuškaitės “Užsagstyk mane”)

Tylos skambesys, tuštumos prasmė (apie A. Balbieriaus „99 trieilius“)

Andrius Jakučiūnas yra rašęs, kad jei būtų referendumas dėl Rytų žanrų jaukinimosi Vakarų literatūroje, jis pasisakytų prieš. Tokia kategoriška nebūčiau, galvojau vartydama Alio Balbieriaus „99 trieilius“. Ši knyga – dar vienas haiku rinkinys. Žodis „haiku“, kaip sakė vienas artimas žmogus, visada skambėjo panašiai kaip „kung-fu“. Rezultato siekiama panašaus – ką nors pritrenkti (eilėraščiu ar ranka).… Continue reading Tylos skambesys, tuštumos prasmė (apie A. Balbieriaus „99 trieilius“)

Atminties gyvybė (apie G. Kanovičiaus „Miestelio romansą“)

Su savotišku džiaugsmu ir pasididžiavimu imuosi recenzuoti knygą, kurios autoriaus pristatinėti jau niekam nebereikia. Iš tikrųjų Grigorijaus Kanovičiaus pavardę girdėję net ir tie, kuriems lietuvių literatūra „nuobodi“ ar „nepaskaitoma“; daugelis tokių labai nustemba sužinoję, kad G. Kanovičius priklauso lietuvių literatūros laukui. Pats autorius paskelbė, kad „Miestelio romansas“ – paskutinė jo knyga ir, deja, daugiau neberašysiąs.… Continue reading Atminties gyvybė (apie G. Kanovičiaus „Miestelio romansą“)

Didžioji velniškoji Ne (apie G. Patacko „Mažoji dieviškoji Co“)

Prieš pradėdama šitą recenziją sąžiningai pasakysiu, kad ankstyvoji Gintaro Patacko kūryba buvo vienas mano bakalauro darbo objektų. Patiko ir patys tekstai, ir kritiniai pasisakymai apie juos, domino sprogdinančios žodžio energijos prigimtis ir savitas poetinės rezistencijos variantas. Rašydama žavėjausi G. Patacko talentu. Vis dėlto tai buvo ankstyvoji poeto kūryba, o iš paskutiniųjų knygų į bakalauro darbą… Continue reading Didžioji velniškoji Ne (apie G. Patacko „Mažoji dieviškoji Co“)

Proziškas tekstas apie poezijos almanachą (apie „Poezijos pavasarį 2013“)

Štai ir perskrido Lietuvą beigi Airiją poezijos paukštė, Šveicarijos anei Rusijos neaplenkdama; paperėjusi kasmetinį kiaušinuką geltonu lukštu, paskutinį kartą gargtelėjo Sarbievijaus kieme ir amžiams nuplasnojo į nebūtį. O ištikimi poezijos tarnai, kasmet bendro reikalo suburiami po jos jaukiu motinišku sparnu, liko kaip tas paukščiukas ant almanacho viršelio – pasišiaušę, šleivi kreivi, šventę atšventę, skaitę, paskaitę… Continue reading Proziškas tekstas apie poezijos almanachą (apie „Poezijos pavasarį 2013“)

Ar yra nebūtis? (Apie R. Daugirdo “Saulės dėmių medžiotojus”)

„Lyrika“, o ne, kaip jau buvo tapę įprasta, „eilėraščiai“ parašyta dvyliktosios Romo Daugirdo knygos „Saulės dėmių medžiotojai“ paantraštėje. Anotacijoje teigiama, kad knyga „pirmą kartą įgijo lyrikos žymą“. Ko gero, tai ir yra svarbiausia šios knygos charakteristika, jei lyrizmą suvokiame kaip poetinę orientaciją į eilėraščio subjekto išgyvenimus, jo vidinį pasaulį. Ankstesniosioms R. Daugirdo knygoms buvo būdingas… Continue reading Ar yra nebūtis? (Apie R. Daugirdo “Saulės dėmių medžiotojus”)