Auginam daug lietuvių literatūros ir kultūros nemėgstančių, ir čia ne jų kaltė

… juk niekam ta literatūra išvis neįdomu, šiuolaikiniai paaugliai knygų neskaito, programa košmariška, egzaminas idiotiškas?..

Gal. Prieš programą ir egzaminą – tokius, kokie jie dabar, o ne reiškinius apskritai – aš kovoju ir kovosiu toliau. Kartais pasirieju su kolegom. Kai dirbau mokykloje, parėkaudavau ir pareikšdavau savo nepopuliarias nuomones. Jei tai būtų valstybinė mokykla, mane būtų išmetę nelaukdami mokslo metų galo. Ir dar su skandalu. Dabar galėjau pati išeiti. Ir išeiti iš esmės ramiai – be durų trankymo ir grasinimų. Netgi be atviro konflikto. Sprendimas subrendo ramiai, tiesiog atsirado kitų dalykų, kitų veiklų. Manot, čia mažai? Baikit, nemanau. Išeiti todėl, kad iš tiesų pats nori daryti kitką ir kitur, o ne todėl, kad tave verčia rašyti prašymą, yra labai labai daug.

Bet niekada – bent pačiai taip atrodo, o kol kas niekas nėra kitaip pasakęs – nekovojau prieš vaikus. Galbūt su jų tingumu ar kitokiais įpročiais, bet ne su jais kaip asmenybėmis. Reikėdavo motyvuoti, kartais net priversti dirbti, taikyti visokias ten veiksmo ir pasekmės strategijas, rašyti pažymius (neretai blogus), organizuoti įskaitas ir bandomuosius egzaminus, vertinti viešąjį kalbėjimą, žymėti lankomumą, kartais moralizuoti, kalbėti su auklėtojais, skambinėti tėvams… Ragana, ania? Nuolatinis karas, ania?

Bet nepaisant to – nesijaučiu, kad tarp mokinių turiu priešų ar netgi nuoširdžiai nemėgstančių, priešingai negu tarp kolegų lituanistų. Kiek galėjau, tiek padariau. Kiek galėjau, tiek daviau. Kai kas nepavyko. Kai kas iš to, ką dariau, buvo visiškos nesąmonės, kurių net nereikėjo mėginti. Kai ko, kas tikrai buvo reikalinga, nepadariau. Tereškinas sako, kad gyvename visuomenėje, kuri nepakenčia klaidų. Galbūt. Bet labai jauni žmonės (16-19 metų), kurie pagal stereotipinį mąstymą turėtų būti egocentriški, įžeidūs, susireikšminę ir pan., atleisti moka. Ir kitokią nuomonę priimti moka. Žinau, nes, kaip jau sakiau, ne jie vieni per tas pamokas pridarydavo visokių absurdų. Ir man karūna nenukrisdavo, kai atsiprašydavau.

Čia, rodos, tokios banalybės, bet santykiai svarbu. Leidžiu sau susireikšminti: ypač svarbu per kalbos ir literatūros pamokas, nes programoj pasakyta, kad apie vertybes ir tautą reikia kalbėti, be to, pamokų skaičius didžiausias iš visų mokomųjų dalykų. Maslow poreikių piramidėje psichologinis saugumas yra vienas iš pamatinių dalykų. Kol jo nepatenkini, negali toliau kilti, negali savęs realizuoti. Po Maslow visi paišė visokias piramides, taip pat ir iliustruojančias geram mokymui reikalingas sąlygas. Pirmoji – iš Research for Better Teaching, antroji – iš labai populiarios programos Incredible Years, skirtos labiau vaikų (nors Amerikoje naudojamos ir paauglių) mokymo strategijoms išaiškinti. Pirmojoje bandoma apimti visus gero mokymo aspektus, o antrojoje koncentruojamasi būtent į klasės valdymą ir socialinę mokinio-mokytojo inerakciją.

  Piramidė Nr. 1

Iš abiejų labai aišku – santykiai svarbu. Ir dar – kad jie tiesiogiai susiję ir su vadinamuoju “klasės valdymu”, ir su motyvacija, o atitinkamai – su tuo, kaip seksis įgyvendinti savo planus. Šitoj vietoj tobulų turbūta nėra: kiekvienas mokytojas yra jautęs, kad su juo nesiskaito, jo neklauso, ignoruoja ir t.t. Kuo daugiau vaikų klasėje yra iš nestabilių ar asocialių šeimų (jose paprastai nepatenkinami Maslow išskirti pagrindiniai fiziologiniai, saugumo ir priklausymo bendruomenei poreikiai), tuo situacija blogesnė. Be to, mokinių elgesys tiesiogiai priklauso nuo amžiaus, todėl mokytojas turi suprasti bent kiek raidos psichologijos.

Ir dar daug kas priklauso NUO TĖVŲ. Jeigu tėvai nemąstantys ir neišsilavinę, negerbia intelekto ir nemato reikalo kažką apie sudėtingesnius reiškinius bent pabandyti esmingiau suprasti, bent pradžioje sunku kažko daug geriau tikėtis iš vaiko. Ir jeigu tėvai neperdavė jam nei vertybių, nei savasties, vargu, ar mokykla tai padarys. Tikrai būna, kad mokykla išgelbsti, bet turint omenyje dabartines sąlygas – labai retai. Deja. Lygiai taip pat būna, kad mokykla sutraumuoja ir pražudo. Nedrįstu teigti, bet bijau, kad pastarasis atvejis dabar Lietuvoje dažnesnis.

Kodėl tiek daug kalbėjau apie tokią banalybę kaip santykius? Todėl, kad tik geras ryšys gali perduoti tai, į ko (ne)buvimą pirštu baksnoja patriotinės “universalų ir patikimą” tautinį naratyvą steigiančios programos sudarytojai ir apologetai – tautinę savastį ir vertybes. Žinau puikių mokytojų, kurie tą programą sudarinėjo ir pagal ją dirbo. Išties puikių. Gal truputį arogantiškų, bet arogancija irgi turi patrauklumo, jeigu pamatuota ir dozuojama. Ir ne kokius zombius tie mokytojai išugdydavo, ne. Aišku, kai kurių (ne visų!) iš tų mokytojų vaikai skųsdavosi, kodėl per literatūros pamokas mokytojai kritikuoja jų norą studijuoti svetur. Ir aš vaikus labai suprantu: kai išgirsti tokias šnekas, lagaminą norisi susidėti kitą dieną. Nes mokytojas turi būti atviras, turi klausytis, išgirsti, suprasti, prašyti argumentų, vėliau argumentuoti pats, o ne nuteisti. Jeigu nori išauginti laisvą žmogų, ir pats turi elgtis kaip toks. Idealiu atveju – toks būti. Laisvas ir atviras: sau, kitam, kultūrai, pasauliui, įvairovei. Be abejo, čia kalbu apie vyresnes klases.

Vis dėlto daugiau paklaidžiojus po interneto platybes neišvengiamai ima atrodyti, kad žmonėms, be atodairos kišantiems vaikus į išskirtinai etninės kultūros ir “teisingai” interpretuotų tautinių tekstų apynasrį – juos kultūriškai pakamanojantiems it laukinius arklius, – visai nereikia, kad mokiniai daug skaitytų. Jiems rūpi jų pačių kaip Pedagogų, Kultūrininkų, Autoritetų “įsipareigojimas tautai ir tėvynei”, kurį jie ir suvokia būtent kaip tradicijos perdavimą, aiškinimą, “universalaus ir patikimo” pasakojimo kūrimą ir kt. Literatūrą suprantančius kitaip ir jos kaip mokomojo dalyko paskirtį matančius kitur jie mėgsta kaltinti ardomąja veikla.

Tai labai gerai mačiau iš ginčų NEC. Tai akivaizdu iš diskusijų viešose erdvėse, kur kažkokie “kitokie”, neadoruojantys samanotos bakūžės estetikos, kaltinami “nedvasingumu”, vaikų ir kultūros “apvaginėjimu”, savasties naikinimu ir pan. Kaip šiek tiek arogantiškame, bet protingame laiške man rašė viena kolegė: “Taip, žinoma, Tu gali būti susijęs su kitais žmonėmis, kitais kraštais, kitais papročiais, kalbėti net gali kitomis kalbomis, jų daug mokėti… Tai reikalinga, net šiuolaikiška, patrauklu, bet man rūpi, koks esminis Lietuvos Respublikos švietimo siekis, koks mūsų visų įsipareigojimas nacionalinei kultūrai, lietuvių kalbai? Ar jų, tų įsipareigojimų, beturime kokių? Vaiką pirmiausia dar privalome parengti pasaulio atvirybei. Ne kitaip.”

O šiaip niekas nieko čia neapvaginėja ir jokių įsipareigojimų nenusimeta, nes nei lietuvybės, nei lietuvių literatūros ar kultūros atsisakyti net nemano. Ne apie tai šita dūzgelė. Šitas ginčas yra senas kaip kalvos ir nykus kaip septynios didžiosios nuodėmės. Klausimas toks: ar globojame ir saugome XIX a. kultūrininkų savimonę, krenkšdami kraujais kaip džiovininkai ant savo dvasingumo, ar ramūs ir be kompleksų būnam pasauly su savo kultūra? Jos gali nelikti ne todėl, kad žmonės skaitys užsienio literatūrą ir mokysis užsienio kalbų, o todėl, kad šie dalykai bent jau formalaus valstybinio vidurinio išsilavinimo lygmenyje dažnai suprantami kaip ideologiškai neteisingi, naikinantys, antivalstybiniai ir dargi baudžiami pažymiais. Neseniai man pasakojo baisią istoriją apie tai, kaip mokinei, kuri per įskaitą prisipažino nemėgstanti ir neskaitanti lietuvių literatūros, mokytojos įpyškino ketvertą, nors parengta viešoji kalba kitais aspektais buvo puiki. Bet tai mokinei lietuvių literatūra veikiausiai ir nepatiko todėl, kad tokia nenyki, teisinga, tautiška ir dvasinga asmenybė kaip ta ketvertą įpyškinusi mokytoja ją dėstė.

Ir čia grįžtame prie santykių – argi tikrai norime tokiais būdais (abejingu cinišku “čia tik egzaminui”, prievarta, apsimestinai dvasingu kalbėjimu, kartais net teroru, bausmėmis) tas “vertybes” perdavinėti? Gal esu naivi, bet, kiek mačiau, tai galima pasiekti tik savo pavyzdžiu. Jeigu mokytojas šimtu procentų tiki dabartine programa ir ją puikiai išmano, ją puikiai ir išdėstys.

Bėda – kad tik tie, kurie ją sudarė, jos logiką puikiai ir supranta. Didžiajai daliai, kiek teko kalbėti, tokia tekstų atranka ir tokie aspektai varo galvos skausmą. Yra, deja, ir tokių koleg(i)ų, kurie (-ios) apskritai neturėtų dirbti mokykloje: arba dėl baisiai destruktyvaus ir neigiamo požiūrio į savo mokinius, arba dėl kompetencijų stokos, arba tiesiog dėl to, kad… pavargo, plėšėsi, nebemato džiaugsmo savo darbe, eina į pamokas per prievartą. Vaikai jaučia, kada mokytojui rūpi, todėl mokytojo darbo nepakenčiantys ir neturėtų jo dirbti. Išsilavinusi ir įdomi asmenybė gali sužavėti mokinius (ypač vyresnius) net ir dirbdama su tokia programa, kurios nemėgsta. Nykus, užguitas, pervargęs, nekompetentingas (nebūtinai dėl savo kaltės, bet finale tai nebesvarbu) mokytojas nieko neišugdys su jokia.

Programa mokytojui padeda arba trukdo, ir viskas. Nors kai trukdo – ŽIAURIAI erzina. Fuj. Ypač jeigu mokykloj administracija bei tėvai paranojiški ir seka, ar viską iš vadovėlio mokaisi, nes jeigu ne, tai nekompetentingas esi. Gali baigtis ir skundais ar dar liūdniau. Kad pažiūrėtume, kaip siaurai mąstančių ir kaip nepasitikinčių mokytojais yra, pridedu ištrauką iš vieno forumo.

Nepasitikėjimas mokytoju egzistuoja ne tik tėvų, bet ir valstybės lygmeniu. Nežinau, ar toks mokytojas po 20 metų tokio požiūrio į save tikrai jo neperims, o tas perėmęs – ar gali ugdyti jaunus žmones?.. Lygiai tas pats ir su literatūra: priverskime visus patetiškais balsais kalbėti apie įsipareigojimą tautai ir kultūrinei tradicijai, pasmerkime tuos, kurie neva netinkamai jas godoja. Bet juk akivaizdu, kad kultūrinė tradicija aktuali tiek, kiek žmogui paaiškina jo buvimą. O dabar žmogus juk buvoja tuo pat metu ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Tai neišvengiama. Bet pasiskaičius tradicinio tautiškumo ir vertybinių orientyrų literatūros pamokose apologetų tekstus (vienas iš jų – minėtoji programa ir ypač egzaminų vertinimo išklotinės) apima toks jausmas, kad provincialus etninio pagrindo “patriotizmas” yra vienintelis teisingas kelias ir kad tie parengimo “pasaulio atvirybei” reikalingi vaikai nesėdi Instagrame, FB ir Snapchate, tik rūtelių darželį ravi.

Bet juk faktas, kad taip nėra. Jie tokie atviri pasauliui, kad reikia galvot, kaip juos bent kiek sugrąžinti prie lietuvių kultūros, o ne kaip “parengti atvirybei” – ypač jei šeimoje požiūris į lietuvių literatūrą nuo tokių pačių programų su tais pačiais autoriais ir sykiais pakvakusiom mokytojom likęs neigiamas. Ir ne į rūtelių darželį grąžinti, o į tokią kultūrą, kuria jie galėtų didžiuotis. Kuri tikrai jiems kažką sakytų. Ir todėl, mano nuomone, ne tie tekstai ir ne taip per tas literatūros pamokas skaitomi.

Patriotizmas nėra provincialumas. Šitos internetinės kartos kaimo dorybėm nepapirksi ir kitaip, kaip pasaulio dalies, lietuvių kultūros patrauklumo, įdomumo, svarbos neparodysi. O šit mūšis pralaimėtas – gerbiami arogantiški kolegos iš UPC usprendė neįtraukti į egzamino apimtį visų 4 (!) užsienio autorių – Šekspyro, Gėtės, Kafkos, Kamiu. Nes egzaminas, kaip buvo parašyta kitos kolegės (be abejo, didžiosiomis raidėmis), yra LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS.

Kaip jau supratote, aš puolu ne kultūrinę tradiciją, o siauraprotiškumą ir uždarumą – tiek sistemą kuriančių, tiek ją vykdančių. Egzamino programoje jo raiška – tai, kad yra “Skirgaila”, bet nėra Ostrausko. Yra Marcinkevičius, bet nėra Niliūno. Yra Radvanas, bet nėra Granausko. Va ir viskas. Ne prieš chronologinę seką ir tradiciją apskritai aš kovoju, o prieš patriotizmo kišimą tikintis, kad tai sustabdys emigraciją ar dar ką nors ten teisingo padarys. Mokykliniai tautiškumo “naratyvininkai” patys aukština literatūrą, bet žiūri į ją kaip į priemonę “kokybiškam lietuviui” (iš)ugdyti. Rodos, kad jis išsiugdys tik nuolat akcentuojant tautiškumą, o ne tiesiog skaitant gražia lietuvių kalba parašytus tekstus – ir senus, ir naujus, mat niekada nepritarčiau, kad reikėtų atsisakyti Donelaičio ar Baranausko.

Aišku, mokyti klasikos irgi reikia atitinkamai – suprantant, kokioje kultūroje tos vertybės ir tas požiūris į tautą gimė ir tarpo, o ne reikalaujant perkelti dažnai archajišką požiūrį į modernų dabarties pasaulį ir įrodyti, kad toks “senoviškumas” vis dar aktualus. Dabar taip daroma samprotavimo rašinyje, ir tai – absurdas. Kai tą programą 2011 m. priiminėjo, vienas iš tikslų buvo “stabdyti emigraciją”. Neveikia. Kažin, kodėl – ar tik ne todėl, kad neįdomu darželį ravėti, žemę dirbti, anot to paties Donelaičio – “vargą vargti”. Ypač kai per egzaminą (o tam, kad “gerai paruoštų”, ir pamokose) už tai vertina ir reikalauja knservatyvaus požiūrio. Tam, kad vargą, ypač prisiskaičius visokių užguitos ir kenčiančios tautos mitų, suprastum žmogiškai, egzistenciškai, o ne kaip ir XXI a. neišvengiamą lietuvių “tautos lemtį”, reikia arba neįtikėtinos septyniolikmečiui nuovokos, arba geros mokytojos, kuri analizuotų tekstą, o ne sudiktuotų egzamino rašiniui naudingas klišes.

Taip, šitai vyksta, ir ne vienoje mokykloje. Teksto analizė, atidusis skaitymas ir kiti būtini dalykai išstumti, paliktas tik žinių, vertybių, dvasingumo reprodukavimas. Kaip jau sakiau – gali būti kitaip. Pati stengiausi kiek įmanoma pratinti prie analizės. Ir – o stebukle – jie pasiduoda, jiems įdomu, jie noriai eina į literatūros pamokas. “Susipažinau su lietuvybe, pradėjau ją suprasti”, – po pusmečio sakė vienas iš Anglijos grįžęs vienuoliktokas. Aš sumirksėjau nesuprasdama. Būdama bjauri maištininkė ir tautos žudytoja Radvanui skiriu lygiai dvi pamokas. Tiek pat, kiek Mažvydui su Daukša. O Šekspyrui patinka skirti kokias 7-8. Ir jis man taip sako. Tai, matyt, ne tame esmė, kiek deklaratyviai patriotinį diskursą varysi. Esmė, matyt, kažkur kitur.

Taip kad niekas čia tautos nenaikina. Tiesiog yra susiklostę du požiūriai į lituanistiką: lituanistika kaip uždara ideologija, turinti ugdyti “dvasingumą” ir “tikrąsias vertybes”, ir lituanistika kaip pasaulio stebėjimas per savo kultūros akinius, o savos kultūros – per pasaulio. Deja, dalies mūsų kompleksai tokie stiprūs, kad žmonės nori susisukti į tautinį kokoną ir į pasaulį žiūrėti kaip į ekosistemą kokono viduje pažeisti galinčią grėsmę. Tik va – uždarumas kompleksus didina, o ne mažina. Gal tada lietuvių literatūros kabinetuose reikėtų uždrausti fikusus kaip amoralius, nes tautiškai neteisingus? Palikti tik rūtas ir mėtas? Bet – o velnias – nei viena, nei kita nėra autochtoninis augalas. Atvežtinės mūsų rūtelės. Oj-oj.

Tai kaip ten su tais fikusais? Arba su Šekspyru, Gėte, Kafka, Kamiu egzamine? Ar jie tikrai yra ekosistemą ardantys svetimkūniai ir ar tikrai moderniau nusiteikę žmonės naikina tautą beigi valstybę? Aišku, kad ne. Čia tik noras iškelti save kaip “keliavedį” ir nurodyti visiems, kokį iš tiesų santykį reikia turėti su tauta. Ir nemąstyti, kad veikiausiai jis bus priešingas. Kad nukamuoti nuo monotoniško zyzimo apie tai, koks kilnus alkoholikas Skirgaila, o dar apie jį pakalbėjęs su Norvegijoje lašišą dorojančiu pusbroliu, žmogus gali susidėti lagaminą ir iščiuožti. Lygiai taip pat padarys ir tas, kuris nukentėjo per egzaminą dėl “nedvasingos” interpretacijos, o jo pusbrolis – gerame Anglijos universitete.

Dangstymasis vertybėmis ir apsimestinis dvasingumas yra blogiau už atvirą cinizmą. Kodėl? Todėl, kad sakai vieną, o darai kitą. Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Egzaminui reikia, parašysiu konservatyviai. O šiaip juoksiuos iš savęs ir iš mokytojos. Ir tos literatūros, kurios galbūt net nebesistengsiu suprasti, nes juk vis tiek viskas apie tėvynę, o “Konspekto abiturientui” išlaikyti užteks. Ir iš šitos balos gali ištraukti arba tai, kad dabar visi geriausi lituanistai, įskaitant profesorius, eina į mokyklas (nors dalį jų mokykloj suės – ten visgi reikia specifinių kompetencijų), arba padarom programą tokią, kad mokytojas beveik visus tekstus, aspektus, prieigas, tematinius pjūvius ir pan. galėtų rinktis pats. Taip, čia daug darbo mokytojui, daug atsakomybės. Ir nebūtinai šie sprendimai veiks. Bet bent jau tie, kurie TIKRAI norės, galės išmokyti vaikus skaityti ir analizuoti, o ne dirbti papūgomis. O kai kažką supranti ir pats nuoširdžiai išsamiai išanalizuoji, tai ir tampa vertinga.

Nuobodu tada, kai nesigilini, o dabar tam nėra nei galimybių, nei laiko, nei (kartais sau liūdnai pamąstau) edukologinės prasmės, mat geriausi mokiniai retai kada gauna jiems priklausančius šimtukus: netelpa į ankštą rėmelį ir nors tu ką. Ir kokia “pamoka” iš to? “Negalvok”? Taigi – baikim daugint nykų nuobodulį, kuris žmogų pjauna daug labiau negu visokie neva “nedvasingi modernizmai”. Jeigu nemokysim skaityt, jie ir neskaitys. O noriai skaitys ir mąstys tada, kai pasitikės mokytoju – ir kaip specialistu, ir kaip žmogum. Ir nejaus tokios paranojiškos grėsmės dėl egzamino. To būtinai reikia, ir reikia staigiai, nes nemąstančių ir neišsilavinusių visuomenėj gyventi labai sudėtinga. Sudėtinga jau dabar, o kas toliau?.. Kiek dar beviltiškos stagnacijos, kad ir kokia dvasinga ji atrodytų? Gerbkim vaikus, nes toks egzaminas ir tokia sistema juos tiesiog nuvertina, kiekvienais metais apie 40 000 abiturientų parodydama jų tariamą menkumą bei netinkamumą ir versdama lanstytis prieš “dvasinguosius”. Galbūt tirštinu spalvas, bet dažnai tikrai atrodo, kad ugdom ne laisvus žmones, o cinikus, ir čia ne jų kaltė.