NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių

Aš nuoširdžiai maniau, kad šito įrašo nebus. Kaip kažin ką – puikiai prisimenu metus, kai žmonės VBE ėjo laikyt antrą kartą. To nelinkėčiau net priešui. Čia ne tik didžiulis stresas po to, kai jau, rodos, visas baigta ir konspektai sudeginti. Ir net ne siaubingos laiko sąnaudos (lietuvių egzaminas trunka 4 val.). Ne, čia tiesiog nepagarba, kuri kyla iš to, kad NEC yra savim patenkintų mulkių pulkas. O savim patenkinti mulkiai yra pasiutusiai pavojingi – ir, jeigu kažkas nedekonstruos šitos pragaro įstaigos, jų didės eksponentiškai, nes dabar jie pagal savo dūdelę šokdina visus: vaikus, mokytojus, mokyklų administracijas, tėvus. O kadangi yra mulkiai, pagal savo paveikslą durnina visą Lietuvą, kurią verkiant reikėtų bent pasistengt pagudrint. Tad kol jie kažką reguliuos, tol durnių eksponentiškai daugės.

Kol kas čia nebuvo nei vieno faktinio įrodymo, atkreipkit į tai dėmesį. Tikiuosi, kad jums kilo klausimas, „ką jinai paisto“ arba „kuo remdamasi ji taip putoja“, arba bent jau „nu, tai gerai, kas iš to?“. Jeigu kilo, tai viskas su jumis gerai. Jeigu nekilo, tai jūs veikiausiai neseniai laikėt lietuvių egzaminą arba ruošiatės jį laikyt po metų kitų. O VBE sistemoj kelt klausimus pavojinga vos ne kaip sovietmečiu.

Štai pavyzdžiui, įsivaizduokit, kad esat šiųmetinis abiturientas (-ė). Ateinat į egzaminą, ir jūsų klausia: „Kas žmogui teikia ramybę?“ Tai vat NEC nori, kad jūs tiesiog atsakytumėt į šitą klausimą, ir tiek. Ir būtent į klausimą „kas“. Kitaip tariant, jūs negalite sakyti, kad ramybės žmogui niekas neteikia, net jeigu sėdėdami tam egzamine nuoširdžiai taip manot. Jūs negalit savo ruožtu klausti, kas ta ramybė išvis yra – jūs galit apie tai parašyti kokį sakinuką įžangoj, ir viskas. Jūs, jeigu esat tipiškas abiturientas, turėjęs tipišką mokytoją, parašysit tris atsakymus į šitą klausimą – dar pažiūrėsit, kad jie būtų bendro pagrindo ir maždaug logiškai išdėlioti – ir tuos atsakymus pagrįsite. Pagrįsti būtinai turit remdamiesi literatūra. Autoriai jums duoti: Antanas Baranauskas, Vaižgantas ir Jonas Aistis. Reikia pasinaudoti bent vienu iš šių trijų.

Prisipažinsiu, kad, kai pamačiau šitą trijulę prie šitos temos, mane ištiko kažkas panašaus į paralyžių, nes, mano kuklia nuomone, nei vienas iš šitų autorių nėra anei pats kaip asmuo ramus – jeigu NEC pakvėštų tiek, kad kaip argumento norėtų tik biografijų pasakojimo ir sąmoningai kreiptų į tai užduotį, – anei ramiai rašė. Baranausko lyrinis subjektas išgyvena aplinką taip intensyviai, kad ten ir graudumas, ir nuliūdimas, ir iš viso to „daina imas“. Ten ramybe net nekvepia. Kvepia gal pušim, grybais, samanom, dar kuo nors. Bet tikrai ne ramybe. Ir visą kūrinį suvest į tą „ramumėlį“ – nu nežinau. Bet čia „atranka pagal temą“, čia viskas teisingai, čia aš literatūros nemoku iš tiesų. Lygiai tas pats su Vaižgantu: dėdę Mykolą gyvenimas taip sukrėtė, kad daugiau ir nebejudino – kad pačios gyvybės neiškratytų, sakoma tekste. Geišė Severją faktiškai prievartauja miške. Ramu, nei pridėsi, nei atimsi.

O su Aisčiu išvis nesupratau, net kitos mokytojos klausiau – sakiau, būk gera, paaiškink man, kvailei… Nes Aisčio eilėraščiuose subjektas yra visas sielvartų, sopulių, graudulių, nykių tolumų, nelaimingos meilės perimtas, o jeigu ne – tada ironiškas, su kauke, bando laikyt atstumą, o ta kaukė vis smunka ir smunka, ir vėl visi tie grauduliai lipa lauk. „Peizažas“ gal ramesnis, bet ir ten „graudi daina“ ir „šlama liepos tokia meile / tokiu liūdesiu savu“. Apskritai literatūros ir ramybės siejimas man, švelniai tariant, įtartinas: iš stokos gimusi literatūra ir kalba apie stoką. Tačiau bent aišku, ko šitai temai reikia – buko standarto: ramybė gamtoje, ramybė santykiuose su kitais ir vidinės harmonijos potyris. Kaip dažnai užduotyse būna, literatūra sumenkinama iki dviejų sakinių argumento parėmimo per LITERATŪROS egzaminą. Ir tai yra nyku, nes tokiu atveju pasiremt kūriniais gali jų neskaitę. Taip niveliuojamas lietuvių pamokų tikslas, literatūra apskritai, išsilavinimo vertė ir t. t., bet apie tai esu jau rašiusi.

Idiotiškas ir Maironio kaip privalomo autoriaus kišimas į literatūrinio rašinio temą „Vilnius Lietuvių literatūroje“. Bent jau „Baltų lankų“ vadovėliuose ir chrestomatijoje yra vienui vienas (kai saka, velnioniškai vienas) su tema susijęs eilėraštis „Vilnius prieš aušrą“, kurio šiaip jau mokiniai gali būt neskaitę, nes niekur nepasakyta, kad reikia analizuot 100 proc. vadovėliuose ir chrestomatijose esančių tekstų. Galų gale, tikrai nemanau, kad šito eilėraščio neprisiminęs mokinys turėtų jaustis blogai ar nepasiruošęs, o tokį įspūdį Maironio kaip privalomo autoriaus parinkimas sukuria. Tiesa, dar yra Maironio eilėraštis „Želigovskiui Vilnių užgrobus“, kažkas „Jaunojo Lietuvoj“ paminėta, jei gerai prisimenu. Dar yra apie Aušros Vartų Mariją. Nei vieno iš šitų trijų nėra nei vadovėly, nei chrestomatijoj, nei tokiam mielam rekomenduojamų tekstų sąrašiuky, kuris, beje, irgi mane erzina gerokai.

Tai mano klausimas – kiek reikia drignių apsiėst, kad priskirtum Maironį prie šitos temos? Ir kam? Kad atvertų Vilniaus bromą pseudopatriotiniam patrydaliojimui? Kad rašinyje kanoninis žodis “tėvynė” – geriausia didžiąja raide – atsirastų? Neturiu nieko nei prieš tą eilėraštį, nei prieš Maironį, nei juolab prieš tėvynę, mane tiesiog erzina tas akivaizdus ir prastai konstruojamas politinis angažuotumas, kuris yra į jaunų žmonių, ką ten – iš esmės dar vaikų, galvas brukamas pačiu bjauriausiu būdu – per sureikšmintą egzaminą tikrinant, ar jie parašys tai, ko iš jų tikimasi, ir taip įrodys savo kaip piliečių kokybę.

Matyt, piliečio kokybė dar ir su kilme susijusi. Taip taip. Šitos dvi aptartos temos dar labai geros buvo. Nekaltutės, pūkuotos ir tiesiog puikiai žavingai nuostabios palyginti su antrąja samprotavimo užduotimi: „Kodėl žmogui svarbi jo kilmė?“ Autoriai: Jonas Radvanas, Šatrijos Ragana, Česlovas Milošas. Prisipažinsiu, man akys ant kaktos iššoko, kai pamačiau, kad duoti trys su bajorija ar didikais susiję autoriai ir klausiama apie kilmę valstiečių valdymo epochoj. Numetus ironiją – XXI a. Čia gi briedas. Blogąja prasme, ne donelaitiška, būriški svarstymai ošiant kelioms apykreivėms pušelėms – gal. VBE rašinys – ne. Selektyvumo pagal kilmę laikai jau t lyg ir praėję, ar aš klystu?

Tada pradėjau kalbėtis su mokiniais ir supratau, kad jie kilmę visai ne taip suprato – ėmė ir parašė iš esmės apie tėvynę ir priklausymą tautai, t. y. lyg ir „kilmės šalį“. Persigandau ir ėmiau kurti planus, kaip rašysiu apeliacijas, kai visi šia tema rašę maniškiai neišlaikys. O tada labai protingas žmogus Paulius Subačius per LRT „60 minučių“  ėmė kalbėti apie tai, kad ši tema nekorektiška, nes nesudaro galimybių sakyti, kad kilmė visiškai nesvarbi (vėlgi nelemtas klausimas, „kodėl“, o ne „ar“, kaip ir ramybės atveju). NEC direktorė Saulė Vingelienė pasakė, kad šnekos apie kilmę turėtų ugdyti patriotiškumą. Ir tada pasidarė aišku, kad mokiniai suprato šitą absurdiškai dviprasmišką temą „teisingai“, t. y. taip, kaip tas pragaro filialas norėjo – kad „kilmė“ yra „iš kur žmogus kilęs“ ar kažkas tokio.

Pažiūrėkim atidžiau, kaip galėjo kilt visa ši nesąmonė, kur NEC padarė temą, kurios patys nesuprato, tada mokiniai suprato taip, kaip NEC, mokytojai suprato ne taip, kaip NEC. Dabar situacija yra tokia, kad iš vienos temos pasidarė dvi –  viena apie socialines klases, kilmę kaip kilmingumą ir pan., o kita apie tautą, tėvynę ir visą NECinį absurdo lygmens pseudopatriotizmą, nuo kurio savo atvemia turbūt kiekvienas Lietuvos moksleivis. Kurią iš temų teiksis priimt vertintojos pagal savo bukių bukiausias legalizacijos lenteles (apie kurias siūlau pasiskaityt, jeigu nežinot, kas tai yra) nežino nei ponas Dievas. Jos pačios irgi garantuotai nežino, nes čia dabar jau visiška kebeknė ir niekas nebeaišku. O NEC negali pakęst, kai neaišku. Nes kai esi durnas, tau reikia, kad viskas būtų aišku 100 proc., nes pats supranti, kad, iškilus sudėtingesnei situacijai, mąstyt apie ją ir kažką suprast, o juolab nuspręst, nesugebėsi. Tai dabar nebeaišku, ką į lenteles rašyt, o čia gi biurokratų naktinis košmaras. Egzo rezultatai bus per Kafkos gimtadienį, jei ką. Čia tiesiog.

DLKŽ, kuriuo gali naudotis moksleiviai per egzaminą, sako: „kilm‖ė̃ (4) 1. priklausymas nuo gimimo ar atsiradimo kuriai nors tautai [išskirta mano – EB], luomui ar rūšiai, veislei: Darbininkų, ūkininkų ~ė̃s žmogus. 2. kilimas, atsiradimas, susidarymas: Žodžių ~ė̃s mokslas.“ DLKŽ kaip norminamojo žodyno (ir konkrečiai šio apibrėžimo) kokybė yra kitas klausimas, kurio nesiimsiu čia aptarinėt, nes jis veda į dar keblesnį klausimą, ką veikia LKI, o ypač leksikografijos skyrius, ir dar tektų pakeliui užkabint VLKK, tai tiek to. Pateikti sovietiją menantys pavyzdžiai apie darbininkišką kilmę (kuri, beje, kartu su “proletaro veidu” mano tėvui atnešė politekonomijos penktetą net nesimokius) nurodo minties kryptį – kad reikia kalbėti apie socialines kilmės implikacijas. O galų gale, net jei ir tautinė kilmė – ar geriau nuo to? Čia ką, patikrinimas, kaip XXI a. rūšiuoji žmones pagal jų kilmę? Kitados tuo užsiiminėjo toksai ūsuotas dėdė. Jo vardas buvo Adolfas. 

Šiaip NEC žodynų nelabai skaito, o jeigu temų sudarinėtojos ir paskaito, tai tuomet vertintojos neskaito, ir t. t. Į tokią situaciją papuolama nebe pirmą kartą – pvz., pernai vertintojos tiesiog iki absurdo išpreparavo rašinius apie gaivališką prigimtį ir vyriškumą, tuo parodydamos, kad yra kvailesnės už dažną moksleivį, mat nesupranta, ką šie žodžiai gali reikšti.  Tada kilo visokiausių kontroversijų apie tai, ar Mykoliukas gaivališkas, ir t. t. Net jeigu ir skaito jie tą žodyną (kurio kokybė apgailėtina), tai tubūt nesupranta, ką perskaitė, arba trijų eilučių apibrėžimo neperskaito iki galo. Nes man čia ryškiai panašu į tai, kad tos užduočių sudarinėtojos – matyt, savim patenkintos puponautės, kas tarp mokytojų lituanistų apskritai labai dažna – pamatė cituotame „kilmės“ apibrėžime žodį „tauta“, labai nudžiugo ir daugiau nebeskaitė. O paskui Vingelienė, kurios intelektas labai ramus, toks pagal pirmąją temą, viešai aiškina, kaip blėnys apie kilmę turėų ugdyti patriotiškumą, nes jos vadovaujamos babos yra tiek paveiktos kognityvinio disonanso, kad žodžių reikšmių nebesupranta. Ir tada atitinkamai nebesupranta temos nejautrumo – ką rašyt pamestinukui? Našlaičiui? Vaikui iš asocialios šeimos? Apie bajorų didybę pasakot? Nu baisu. Bet NEC tiesiog neturi intelektualinės empatijos nei per plauką, nes yra durni. O tam, kad suprastum, kad visi neprivalo mąstyt taip, kaip tu, reikia kritinio mąstymo ir gebėjimo suvokt, ant ko kitas savo prielaidas stato. To paties reikia, kad sugebėtum suprast, kad Lietuvoj gyvena ir tautinių mažumų atstovai, jeigu jau temą suprantam kaip NEC – kad kilmė su patriotiškumu siejama. Kažkoks iškreiptas nacizmas.

Visa šita situacija šiaip nenauja. NEC veikia tokiu principu, kad subtilesnių dalykų tiesiog negeba suprast. Kosmetinis remontas ten nebepadėtų – tiesiog reikia visus atleist, pakeist pavadinimą, perdažyt sienas ir perkurt egzaminų sistemą su nauja komanda. Nes dabar šita įstaiga žaloja visus – aišku, visų pirma, mokinius, kurie, jau visai banaliai tariant, yra Lietuvos ateitis. O šita ateitis užstresuotom ir užklinytom smegenim ėmė ir parašė apie patriotizmą ten, kur pagal temą jo nelabai buvo. Ar veikiau pagal tokią temą, kokią sveikas protas liepia suprast. Nes – ir čia yra baisioji dalis, dabar laikykitės – mokiniai gi suprato taip, kaip NEC norėjo. Tai reiškia, kad procesas iš esmės jau yra įvykęs, kad mūsų visų mąstymas jau užterštas. Kad robotukų – tokių tautinio darželio klonuotų rūtelių – populiacija jau iš esmės išugdyta. Truputį geriau, jeigu įvyko tas, kas su kai kuriais maniškiais: atidavė duoklę ciesoriui, ir gana. Žmonės norėjo išlaikyt, norėjo balų, žinojo, kad vertinimo sistema neadekvati. Todėl kai kurie – džiaugiuosi, kad jų nelabai daug – pasirinko tą temą, kur galima paskiest buitinio nacionalizmo diskursėlį, paskui išėjo tai paskiedę iš egzamino ir SMS atraportavo mokytojai: „Primelavau tradicinių patriotinių dalykų.” True story. Tiksli citata. Vakarykštės dienos patirtis.

Kas bjauriausia, negaliu sakyt, kad pati prie to neprisidėjau. Jau ko nekenčiu, tai pasakymo: „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui.“ Čia toks saugiai globojantis patarimas, kuris man asocijuojasi su Just. Marcinkevičiaus figūra, jeigu gyveni autoritarinio režimo papėdėj. Šitas pasakymas implikuoja, kad reikėtų tiesiog daryt, ką reikia, kai susiduri su valdžia, o kai ji nemato – kuo tiki. Postkolonializmo teorijoj šitas dvigubas diskursas vadinamas “viešaisiais transkriptais” ir “slaptaisiais transkriptais”. Apie tai kalbama, kai svarstomas “dvigubų vertybių” klausimas, kuris visada randasi, kai valdžioje yra svetimšaliai, okupantai arba diktatoriai. Bet mes, bent jau teoriškai, taip negyvenam. Gyvenom prieš 28 metus, tada tai lyg ir baigėsi. Tik va kad dėl kasdienių praktikų susidūrus su tam tikromis įstaigomis nesu tikra. Kad ir lietuvių VBE – ko ne nykų, vienodą, nekritišką mąstymą skatinanti procedūra? Pateikia absurdiškas, idiotiškas temas, tada jas įvertina pagal savo išklotines, kurios būtų juokingos, jeigu nuo jų vertinimas nepriklausytų (dabar graudžios), ir džiaugiasi ugdantys jaunąją kartą. Mankurtus ugdote, mielieji. Arba steigiate dvigubų standartų logiką – kai žmogus NETURI TEISĖS nerepresuojamas išlikti ištikimas sau – nuo mažumės. O dvigubi standartai pagal visas teorijas, kiek tik esu skaičius, baisiausisi ir ėda kritinį mąstymą, nes nebelieka intelektualinio sąžiningumo, vertybės ir jų ribos pasidaro takios, žmogus įpranta meluoti ir galų gale jau tiesos nuo melo nebeatskiria, ir t. t.

Kas baisiausia, mokytojas irgi yra priverstas pedagogiškai įjungti tą robotišką ufonauto mąstymą ir mokyti to, ko iš mokinių tikimasi per VBE. Teisini save: „Juk jiems reikia balų, jie nori įstoti.“ Iš čia gimsta nupušusių lituanisčių gvardijos, mat 120 kartų pakartojęs kokią banalybę, pats ja patiki – pabandykit, veikia. Arba būni nepedagogiškas. Oooooo koksai nepedagogiškas. Kai gaunu naują 11 kl., pirmiausia išaiškinu, kokia subinė yra NEC ir kodėl geriau nesirinkti samprotavimo rašinio, nes niekad ten tavo samprotavimai neįdomūs, kaip jau minėta, vertins tavo atitikimą vertintojų tamsybėms. Jeigu jie sąmoningai renkasi meluoti samprotavimo temose, nes tingi skaityt kūrinius,  perskaitę nesugeba analizuot, jiems neįdomu arba tiesiog nori samprotauti – tegu. Man svarbu, kad tai būtų jų sąmoningas pasirinkimas. Kad jie patys nuspręstų, ko nori ir kiek sugeba, ir gebėtų tai argumentuot. Ar jie nori minimaliai išlaikyt su minimaliom pastangom, ar nori tiesiog aukšto rezultato bet kokia kaina, ar nori mokytis literatūros ir rašyt prasmingą tekstą – tai jų sprendimas. Aš pasakau savo nuomonę, ją argumentuoju, o tada jau pasitikiu, kad jie patys pasirinks pagal savo sąžinę ir vertybes. Nes negaliu – nu tiesiog negaliu – į 17-18 metų žmogų žiūrėt kaip į durnių, kuris negeba sąmoningai apsispręst, ko jam reikia ir ko jis nori.

Kai pagalvoji, šitai yra neįtikėtinai baisu. NEC yra viena pirmųjų nacionalinio lygmens įstaigų, su kuria patys (ne per tėvus ar pažįstamus) praktiškai susiduria mokiniai. Ir tas susidūrimas yra Kafkos „Proceso“ lygio. Kaip galima pasitikėti valstybe, jeigu ji savo institucijų rankomis verčia tave meluoti? Ir jeigu tu atsisakysi (o yra, yra tų, kurie atsisako; ir juos aš labai gerbiu), gali būti represuotas? Kai įstaiga yra tokia priešiška žmogui, kad vienintelis dalykas, ko gali linkėti į egzaminą einantiems mokiniams, tai protinga vertintoja? Vertintoja, kuri galbūt paraidžiui nesivadovaus lentelėm? Tas pats velnio NEC atliko aštuntokų apklausą – emigruoti norėtų 43,2 proc. iš jų. Tai yra baisu. Ir žinot, tegu skamba radikaliai ir nebrandžiai, bet pasakysiu – iš dalies, ir didelės dalies, tai yra švietimo politikos ir tokių bjaurasčių kaip NEC veiklos padarinys.

Tada užduodi sau tokį aputišką klausimą: „Kokia mano vieta šitoj siloso duobėj?“ Ogi tik tokia – parodyti, kad literatūroje yra labai daug gerų dalykų, sudominti bent kažkuo. Bandyti net ir nuobodžius programos tekstus bent truputį įdomiau pateikti. Mylėti literatūrą ir tai jiems parodyti. Mąstyti ir juos skatinti mąstyti. Neleisti sau dėstyti literatūros nuo visažinės tautininkės pjedestalo – tai šlykštu ir vienpusiška, tai varžo ir įspraudžia ir mokytoją, ir mokinius į ankštą tautinio gandriuko kostiumą. (Ne taip gimsta patriotiškumas kaip vertybė. Aš Lietuvą myliu ne todėl, kad man mokykloj liepė parašyt rašinį apie kilmę. Tiesą pasakius, jei būtų liepę, labai tikėtina, kad Lietuvą mylėčiau daug mažiau.)  Leisti jiems rinktis, ko jie patys nori iš VBE, ir tą pasirinkimą gerbti. Ir po išleisti į egzaminą nesuluošintus bent jau savo pačios pamokų. Palinkėti geros vertintojos. Jei reikės, padėti parašyti apeliaciją.

Ir dar – tikėtis, kad po šitos kliurkos su kilme, kur užduotis aiškiai nevykusi ir dviprasmiška, vaikams nereikės perlaikinėt egzamino.