Man atsibodo viskuo piktintis. Ir aš šališka. Ir turbūt bloga lietuvė.

Nemėgstu valstybinių programų, kad ir kokios jos būtų ir kad ir kas jas sudarytų. Devintokai neskaitys Gedos “Giesmės apie Pasaulio medį”. Ir nei Kavolio, nei Greimo, nei Vienažindžio (ypač jo), nei Granausko, kaip kad nurodyta pagal naująjį pavasarį patvirtintą  5-10 kl. programų variantą. Paaugliams reikia arba ryškaus siužeto, arba visiškai lyriškos poezijos – ir tai turėtų būti aišku bent kartą su paaugliais susidūrusiems (ne licėjaus mokytojoms, kurios dirba su “rinktine publika”, kurią sudomint gali turbūt bet kas – pati dirbau, pati mačiau, kaifuoja nuo bet kokios ne visai banalios įžvalgos ir nuo postūmio savarankiškai mąstyti).
O dabar pasakykit: kaip pritaikyt šitą naują programą spec. poreikių vaikams? Dislektikams? Disgrafikams? Autistams? Aspergeriukams? Jų vis daugiau ir daugiau – dabar sako, kad 10-15 proc. vaikų yra dislektikai / disgrafikai / abu kartu. Šita programa juos visiškai nurašo. Gražios šnekos apie “elitą” yra gražios šnekos, o gyvenam tokiame pasaulyje, koks yra. Gabūs vaikai irgi yra spec. poreikių, jeigu ką. Ir su jais dirbi iš esmės atskirai ir kitaip. Tiesiog skirtumas toks: tas “tradicinis” spec. poreikių savarankiškai dirbti negali, jam nuolat reikia pagalbos, o tas “į kitą pusę” spec. poreikių viską pats gali pasidaryt. Jam mokytojo reikia kaip to, kuris patikrins užduotis ir pasakys kažką įdomaus arba maloniai su juo pabendraus.
Dar vienas dalykas apie tos naujos programos 9-10 kl. koncentrą – mylėt Lietuvą galima be Gedimino laiškų, A. Strazdo ir kitų nuostabybių. Na tiesiog. Lietuvą jaunoji karta ne už rūteles ir žirgelius myli – šitą galiu garantuot. Jei norim etniškumo 9-10 kl., dainuokim liaudies dainas ir klausykim “Skylės”. Strazdą tegu skaito studentai, o visokią ten politinę raštiją – per istorijos ir / ar pamokas. Viskas yra savas laikas. Ir dar – bendradarbiaukim su kitų sričių mokytojais, ir lituanistams nereikės patiems prisiimti šleikščios ir dažnai veidmainiškos “tautos pranašų” rolės, kai tenka grūsti ideologiškus tekstus vaikams, kuriems reikia tik dviejų dalykų – grožio ir žmogišumo. Strazdas ir Žemaitė bus įdomūs vėliau – turėdami protingą mokytoją jie patys tai atras be programinio grūdimo, tiesiog kaip pasiūlymą šiek tiek mirktelėjus akim. Kaip sakė Umberto Eco – niekas niekada nebeskaitys knygų, kurias reikėjo skaityti mokykloje.
Dar būtų pusė velnio ta programa, nes ten valstybinių mokyklų mokytojams daug galimybių rinktis (o nevalstybinių, kurios remiasi savita ugdymo paradigma, galėtų išvis pagal ją nedirbti ir imti kūrinius pagal savo filosofiją, iš tos valstybinės pasirinkdamos tik joms tinkamus), jei ne 10 kl. pasiekimų patikrinimo keitimas. Pagal projektą nuo kitų metų per PUPP dešimtokui reikės traukti NEC nustatytą bilietą ir atsakinėti apie privalomus kūrinius žodžiu.
Tai štai – nepykit, programos sudarytojai (-os), kuriuos (-ias) nuoširdžiai gerbiu kaip mokslininkus (-es) ir kaip pedagogus (-es). Aš puolu ne Jus. Jūsų programa man nepatinka ir aš nenorėčiau pagal ją dirbti, nes ja iš esmės netikiu. Bet ji geresnė negu anksčiau buvusi vien todėl, kad normaliai susieta su 11-12 kl. Galbūt šis mano pasipriešinimas kyla iš vertybių, būdingų mano kartai (“pacanams, kurie negyveno sovietmečiu, nesupranta Tėvynės ir Tautos vertės, nemyli Lietuvos ir yra visi įžūlūs akis draskantys chamai”, kaip kažkas pasakytų), bet neprikiškit į programą “susipažinimui” skirtų autorių, iš kurių niekas, juos praėjęs per 2 pamokas, nieko neprisimins. Tiesiog geriau 9-10 klasėj tvirtai išmokti rašybos ir skyrybos. Tad leiskite skaityti mažai kūrinių, bet giliai – “Odisėją”, Bredberio “Farenheito 451”, Mero “Lygiosios trunką akimirką”, Žemaitės “Marčią – kitaip tariant, visa tai, kas programoj – tiesiog giliai, ramiai, lėtai, kad vaikams liktų ne vien girdėta pavardė, bet ir išgyvenimas, nuostata, idėjos, teksto malonumo patirtis. Nes akivaizdu, kad, norint išeiti naująją programą, vėl teks lėkti ir vėl niekas nieko nespės. Tokia licėjaus ir “IX forto” programa, kuri skatina nebent matyti literatūrą kaip “perskaičiau ištraukas – parašiau rašinį – išlaikiau egzą”. Bent jau taip vėl bus 90 proc. mokyklų, nes, galų gale, sudarant programą reikia atsižvelgti ir į kontingentą – ne visi pedagogai bus intelektualiai pajėgūs pagal ją dirbti.
Deja, bijau, kad šis bandymas intelektualiai pakylėti lituanistiką mokykloje ją smukdys, nes vaikams bus pateikiami plepalai iš vadovėlio, nuogirdos, vėl reikalaujama iškalti ir t. t. Šitie dalykai liks tokie patys pakeitus programą. Nes čia nėra programos klausimas. Suprantat? Čia kompleksinis klausimas. Iš tiesų visai nesvarbu, kokia programa, todėl į jos keitimą žiūriu kaip į neaišku, kur nuleistas lėšas. Svarbu, kas ją dėsto. Tai va tas lėšas ten buvo galima įdėt. (Aišku, teoriškai manęs irgi neturėtų būt mokykloj, bet nepykdama galėčiau išeiti, jei mano kvalifikacija ir kompetencijos valstybei netinkamos – tegu tik įtikina mane, kad ateis geresni.)
Be to, nauja programa, kaip minėjau, mažai palieka vietos mokinių – ypač silpnesnių iniciatyvai ir aktyvumui, nes kūriniai sudėtingi ir reikia labai daug mokytojo paaiškinimų arba tylaus, individualaus, sukaupto skaitymo namuose, kuris, remianti statistika ir t. t., tikrai dėl pakeistos programos neatgims. Tad vaikai, neatidžiai skaitę arba išvis neskaitę tų kūrinių, patys sunkiai kažką sugalvos ir nebus įmanoma nuosekliai taikyti aktyvių mokymo metodų. (Aišku, visada galima dirbti TIK su geriausiais ir vesti 3-4 tiems, kuriems sunku ir neįdomu, nesistengiant jiems padėti ir įsitikinus savo pedagoginiu teisingumu; ir žinau, kad kai kurios iš tų programos sudarytojų taip elgiasi be jokio sąžinės graužimo.) Prisipažinsiu, man tie aktyvūs metodai irgi ne visada patinka ir kartais abejoju dėl jų tikslingumo, todėl taikau tik tada, kai žinau, kad tikrai bus kažkas iš to gero, o ne kišu į kiekvieną pamoką, nes “taip rekomenduojama”.
Tačiau juk “aktyvus ir į mokinį orientuotas mokymasis” yra valstybės  švietimo politikos nuostata, ar ne? Tai jeigu jau yra valstybinė programa, gal eikim nuosekliai pagal valstybės supratimą? O jeigu mums tai nepatinka, gal eikim prie šaknų, t. y. metodikos, kurioje užduotys “sukurkite” ir “suvaidinkite” iš tiesų kartais beprasmės, o ne prie programos? Nežinau. Čia – diskutuotinas teiginys. Tiesiog manau, kad pirma reikia suprasti, ko norim mokyt – literatūros ar velniaižinkokių kompetencijų, o tada suprast, ko reikia vaikams kiekvienu amžiaus tarpsniu. O paskui jau Vienažindį skaityt.
Be vėlgi – galima ginčytis dėl bet kokios programos bet kada, ir aš tobulos taip pat nepadaryčiau, todėl baigiu. Iš tiesų aš dabar kritikuoju PUPP ir visą tą NEC norą kontroliuot viską, ką įmanoma. Patikėkit, nepagerės mokinių pažanga, jei jie rašys kitokius egzaminus. Nu nepagerės – ir viskas. Čia ir bėda, kad mokomasi dėl egzamino. Jeigu “testai”, “patikrinimai” ir “egzaminai” yra vienintelė motyvacija, tai gal geriau išvis nesimokyti. Dar įdomesnis dalykas – kad PUPP bilietus, kurie vaikai trauks kaip kokioj rusiškoj ruletėj, skelbs NEC vasario 1 d. Vadinasi, net ir tos ginčytinos programos išmokti nepavyks, nes nuo vasario 1 d. viskas paralyžiuojama ir mokomasi tų mistinių bilietų. Vat ir viskas. Vadinasi, programos keitimas buvo visiškai liūdnai beprasmiškas. Nes galų gale viskas susives į 3 mėn. pasiruošimo tam velnio patikrinimui, kuris iš tiesų turėtų būt svarbus kaip statistikos įrankis, o ne kažkoks ten tikslas ar priežastis savaime.
Policinėj valstybėj gyvenam nuo viduriniųjų klasių. Įdomu, kada praeis šita standartizavimo ir centralizavimo manija.
Ir dar: laukiu komentarų, kad aš – bloga lietuvė, niekam tikusi mokytoja, šlykštus žmogus ir kad nekenčiu savo tautos. Nagi, prašom. Bus be galo įdomu. Nei su vienu nesiginčysiu, nes, atvirai pasakius, negaliu pateikt vieno apibrėžimo, kas yra “geras lietuvis”, “geras mokytojas” ir “geras žmogus”, jau nekalbant apie visą problematiką, kurią su savim atsitempia “meilė tautai ir Tėvynei”. Viena, ką galiu garantuot – kad nesu Putino agentė, ir būtent todėl man norisi įsileisti Vakarų prozos į mūsų programas nuo pat pirmos kl. Poezijos turi tikrai geros (nors visokie Strazdai ir Vienažindžiai penkiolikmetį tikrai atgrasys nuo lietuvių poezijos ilgam, pažadu). Lietuvių proza yra liūdesys, ypač paaugliui, į kurį aš vis dar galiu įsijausti. (Štai dar viena priežastis pulti Jums, gerbiamieji, ant lėkštelės – kad aš “riboto išsilavinimo” ir “nebrandi”; prašau, naudokitės.) Ir štai todėl reikia imt klasikinės Vakarų prozos arba skaityt šiuolaikinę lietuvių prozą, kuri, nors genialumu dažniausiai nepasižymi, vis dėlto su paauglių gyvenimu labiau susijusi ir todėl bent jau neatpurtys nuo lietuvybės. Ir nebijot, kad nuo to nukentės kalba. Nes kai kurie vertimai tikrai yra geresni ir gražesni negu kai kurių senobinių mūsų žemės knygių bandymai kažką papasakoti.
Išvada – palikim PUPP tik teksto suvokimą ir gramatiką, jeigu būtinai jo reikia. Visa kita – mokytojų reikalas: nevalstybinės tegu dirba savaip, valstybinės – pagal sąžinę ir pajėgumą. Arba standartizuokim iki galo ir užčiaupkim nepatenkintus. Irgi sprendimas, tik gal ne visai atitinkantis viską, dėl ko žmonės gulėsi po tankais.
Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s