Moksliukės patarimai apie mokymąsi ir krūvius

Mano Valdorfo mokiniai verkia dėl krūvio 11-12 klasėj. Aš juos suprantu. Tikrai ir nuoširdžiai, nes jie nepratę prie valstybinių programų apimčių. Valdorfe einama į gylį, o valstybinėj sistemoj stengiamasi užgriebti kiek įmanoma daugiau, bet paviršutiniškai. Žodis “mokyklinis” universitete paskui dėl to vartojamas kaip keiksmažodis: “Čia MOKYKLINĖ gramatika taip sako (lengva šypsenėlė).” “Užmirškit visą MOKYKLINĘ sintaksę ir mokykitės iš naujo.” “Jūsų referato kalba skurdi, MOKYKLINĖ.” “MOKYKLOJE jus mokė taip ir taip, tačiau iš tiesų…” Todėl man artimesnis Valdorfo variantas, kur žmonės žino ne taip plačiai, bet giliau.

Bėda bėdelė – po dešimtos klasės nėra sąlygų iki galo ir nuosekliai vykdyti Valdorfo programos, nes gyvenam pasauly, kuriame yra valstybiniai brandos egzaminai – nesiimu vertinti kitų dalykų, bet lietuvių kalbos VBE yra žlugdantis. Bjauriausia, kad žudo ne pats egzaminų faktas (gyvenimas yra toks tęstinis kursas, kur nuolat atsiskaitinėji, jei jau taip), bet jų tvarka, užduotys, programa, vertinimas… Vaikus reikia sprausti į rėmus ir mokyti iškaltų schemų, nors 18-19 metų žmogus skaityti, suprasti ir rašyti lyg ir įgalus.

Iš čia maniškiams atsiranda krūvis: prie Pavlovo šuns lygio disciplinavimo nepratusiems kūrybiškai mokytiems vaikams reikia staiga persijungti į visai kitą režimą. Jiems pamokų daug – 35-38 per savaitę, nes menai ir kt. niekur nedingsta. Tiesiog prisideda “A lygių”, ruošiančių valstybiniams egzaminams, krūvis. Menų ir projektinės veiklos mažinti negalime, nes pavirsime eiline valstybine mokykla be tikslo ir idėjos (kuri Valdorfe yra ugdyti visapusišką ir kūrybingą asmenybę, kuri geba būti kolektyve, priimti kitus tokius, kokie jie yra, yra dvasinga, o ne kokia nors ubagiška, ir t. t.). Egzaminams neruošti irgi negalime, ne tada neturėsime mokinių ir vyresniųjų Valdorfo klasių Lietuvoje tiesiog neliks. Taigi ir 11-12 kl. mokiniai, ir jų mokytojai vienu užpakaliu sėdi ant dviejų kėdžių. O tas baisiai nepatogu. Iš čia stresas, ašaros, per daug namų darbų ir t. t.

Na, visų pirma, nemanau, kad visada viskas lengva – iššūkius galima ir reikia įveikti. Tiesiog susiplanuoti laiką ir dirbti. Žinoma, valdorfiečiams objektyviai sunkiau, nes jie mokėsi kitaip, kitko, apie kai kuriuos dalykus net nėra girdėję, ką jau puikiai žino valstybinių mokyklų mokiniai (ir, be abejo, žino ir sugeba daugybę kitų, apie kuriuos “valstybinukai” net nesusapnuotų). Tačiau viskas yra įmanoma. Tikrai. Tik gebėjimų niekada niekas nepasiekė kaltindamas kitus – mokyklą, mokytojus, kurie per daug namų darbų užduoda, sistemą… Reikia tiesiog dirbt. Daryt tai, ką reikia. Ne viską su meile, ne viską su įkvėpimu, ne visur dėt emocijas. DARYT.

Taigi nusprendžiau papasakoti, kaip mokykloje (ir pirmuose universiteto kursuose, kol daug nedirbau) mokydavausi pati, kai kartais krūvis būdavo toks, kad, rodos, niekada nesusitvarkysi. Nuoširdžiai taip ir darydavau. Kai kada patingėdavau. Mokykloj pabėgdavau iš menų ar kūno kultūros ir mokydavaus kontroliniui. Blogai? Turbūt blogai. Bet darydavau taip. Kartais neidavau į kokią lietuvių, kuri buvo man lengviausia pamoka. Tiksliau, dažnokai neidavau. Ar jaučiuosi dėl to kalta? Ne, nes mokyklinė lietuvių (bent jau tai, kaip aš buvau jos mokoma) man labai labai LABAI nepatiko. Elgiausi neetiškai? Be abejonės.

Taigi – ką visada patardavau sau (ir dažniausiai to laikydavausi) mokykloje, o daug ką iš šito darau ir dabar, kai studijuoju ir dirbu:

  1. Išnaudoti autobusų, troleibusų, laisvų pamokų laiką. Lengviausius darbus ir ypatingo intelektualumo nereikalaujančias užduotis tuo metu galima ramiai padaryti. Autobuse galima skaityti knygas, jei nepykina, arba ruoštis kontroliniui, jeigu nėra dėmesio sutelkimo problemų. Jei yra, tada galima bent jau lavinti susitelkimą ir bandyti mintyse deklamuoti kokį nors gerai žinomą tekstą, kol tos bobutės aplink grūdasi.
  2.  Stengtis negailėt savęs, nes toks dabar etapas. Viskas praeina. Šis irgi praeis.
  3. Nepradėti savęs smerkti ar laikyti nevykėliu. Tada užsiblokuosi ir nieko nepadarysi. Tu gali, tik reikia įdėti darbo.
  4. Suprasti, kiek egzamino balų nori gauti, ir pasitarti su mokytoju, ar tai įmanoma ir ką dėl to daryti.
  5. Kažkiek apriboti neprivalomus darbus – savanorystę, būrelius ir kt. Ne griežtai atsisakyti, o sveiku protu apriboti – suskaičiuoti, kiek valandų per savaitę praleidi juose, kiek mokaisi, kiek miegi, o kiek prasėdi prie telefono ir FB, ir stengti įvesti kažkokį balansą. Yra kažkas, ką tikrai privalai padaryti – ir padaryti laiku. Kitką gali rinktis arba trumpinti praleidžiamą laiką. Taip, žinau, kad skamba baisiai. Bet to reikia, kad atsirastų laiko bent kiek pamiegoti. Egzaminai baigsis, ir vėl bus galima sugrįžti prie 101 kitos veiklos. Tikrai. Dabar svarbu pabaigti mokyklą. Tą ir darom. Taip, tai reikalauja pastangų, laiko, galbūt tam tikros laisvalaikio aukos. Bet taip yra. Su tuo reikia gyventi, ir viskas. Žiauru, bet taip.
  6. Namų darbus reikia daryti darbo dienomis. Grįždavau iš mokyklos, pavalgydavau, pasivaikščiodavau, persirengdavau ir eidavau mokytis. Rimtai. (Jeigu lieki mokykloje laukti būrelio, eini į tuščią neužrakintą klasę ir tenai ramiai sau mokaisi.) Savaitgaliais reikia stengtis ilsėtis. Bent jau kurią nors vieną dieną stengtis NIEKO mokslams nedaryti. Jeigu efektyviai dirbi per savaitę, tikrai pavyksta.
  7. Kai kuriems gerai mokytis kompanijomis ar poromis. Man neveikia, nes visiškai neefektyvu – laiko atima daug, naudos duoda mažai. Kiti sugeba.
  8. Jeigu žinai, kad ketvirtadienį kažką iki vėlumos veiksi po pamokų ir nespėsi padaryt namų darbų – nes šoksi, pieši, eisi pas korepetitorę, į miestą su draugais, padėsi tetai plaut langus, nesvarbu – tam ruošiesi. Antradienį ar trečiadienį pasidedi penktadienio tvarkaraštį prieš nosį, pasižiūri, kokios pamokos, susirandi sąsiuvinius, pasižiūri, kas joms užduota, ir padarai visas iki tol žinomas užduotis. Jeigu rašai kontrolinį, jam atsakingai ruošiesi. Jeigu ketvirtadienį, kai eini kažkur ir ilgai vakaroji, dar ką nors užduos penktadieniui, grįžęs iškart eik miegoti, atsikelk pusvalandžiu anksčiau ir pasidaryk. Jei esi pelėda ir keltis neįmanoma – padaryk vakare, vis tiek daug nebus ir ilgiau valandos neužtruksi.
  9. Negalima persivalgyti. Geriau užkandžiauti, o ne prisiryti du kartus per dieną. Kai prisiryji, daugiau deguonies prisodrinto kraujo keliauja į žarnyną, o ne į smegenis, todėl sukirtęs kiaulienos šnicelį norėsi miegot, o ne mokytis. Labai gerai dribsniai, vaisiai ir daržovės – bent man.
  10. Kai kuriems geriau sekasi dirbti ne namuose arba neįprastoje vietoje. Man asmeniškai gerai rašosi kavinėse. Nekenčiu skaityklų. Skaityti idealu lovoje. Intensyviai mokytis – ne miegamajame prie stalo. Kiti mokosi vaikščiodami arba gulėdami ant grindų.
  11. Reikia rasti savo sistemą. Pvz., man neveikia žymėjimas spalvomis, tingiu konspektuoti. Jeigu reikia fenomeną suvokti iš esmės, tada tiesiog LABAI daug apie jį skaitau – ir LABAI čia reiškia LABAI, šimtus puslapių. Aš suprantu skaitydama, taip yra. Tie, kurie suvokia klausydami, tegu skaito sau garsiai, ieško edukacinių filmukų arba tiesiog apie medžiagą kalba su bendraklasiais. Tai irgi yra būdas mokytis – ko gero, pats veiksmingiausias.
  12. Tikslas – ne sukišti informaciją paskutinę minutę ir dieną po kontrolinio nieko nebežinoti, o pasiruošti egzaminams, ar ne? Vadinasi, reikia kiek įmanoma daugiau krauti į ilgalaikę atmintį. Tarkim, žinau, kad kontrolinis penktadienį. Pirmadienį atidžiai perskaitau ir pasižymiu svarbiausias vietas. Skaitau ATIDŽIAI, vadinasi, googlinu ar kitaip aiškinuos tai, kas neaišku. Perskaičiusi ir pasižymėjusi palieku ir einu veikt kažko kito. Antradienį dar kartą perskaitau. Jei kabam apie fiziką ar chemiją, pabandau išspręsti po tema esantį uždavinį ir žiūriu, ar pavyksta. Kantriai sėdžiu ir bandau suprasti, o ne numetu. Jei vis tiek nesugebu, trečiadienį prašau mokytojo, kad paaiškintų. Dar kartą perskaitau tik pažymėtas vietas. Ketvirtadienį darsyk perskaitau viską jau gulėdama lovoj, prieš pat miegą. Perskaičius užverčiu knygą ar sąsiuvinį ir einu miegot. Patikėkit, šitas “permiegojimas” su informacija daro stebuklus.
  13. Klausytis muzikos mokantis yra normalu. Mokslininkai sako, kad geriausiai tinka klasika, ypač Bachas. Bent man tikrai veikia.
  14. Stengiuosi dalį laiko praleisti gamtoje – parke arba miške. Jei nemėgsti gamtos, vaikštinėk po miestą ir gėrėkis Vilniaus baroku.
  15. Jei jaučiu, kad kyla pyktis ar nerimas, žinau, kad jį reikia išlieti, tik ne ant žmonių – pasportuoti, pažiūrėti kokį filmą, parašyti tekstuką, kad ir dienoraščio fragmentą. Kai mokiausi mokykloje, padėdavo visokie “Simpsonai” ir pan. Dabar puikiai suprantu, kad dirbu su žmonėmis, todėl būtina išlaikyti ramybę, ir retkarčiais pasižiūriu kuo kruvinesnių trilerių. Po to galiu ramiai dešimtą kartą kartoti tą patį ir nesinervinti, nepykti ant vėluojančių, nerėkti. (Jau seniai nežiūrėjau bajavyko, tai rėkavau praėjusią savaitę. Nieko. Šiandien apsiforminsiu kokiu itališku giallo, kur belekiek kraujų.)
  16. BŪTINAI reikia draugiškai, pagarbiai ir be priekaištų kalbėtis su mokytojais, jeigu matai, kad planuoji laiką kaip galėdamas ir vis tiek nespėji. Mokytojai yra sąjungininkai. Tikriausiai tą tik dvyliktoj klasėj ir supratau… Galima pasvarstyt apie kokį klasėj kabantį namų darbų kalendorių ar kt.
  17. Bendrauti su tėvais. Jie turi žinoti, kaip jautiesi. Jie irgi sąjungininkai. Šitą iki galo supratau universitete. Ką darysi.
  18. Leisti sau kartas nuo karto gulėti ant lovos kaip daržovei ir tinginiauti. Tai turi būti pasyvus poilsis be kaltės ir savigraužos. Jei reikia mokytis, geriau pasivaikščioti, nusipirkti ledų, grįžti, juos suvalgyti ir mokytis. Jei galima tinginiauti, tada galima tinginiauti. Pačiam reikia suprasti, ką sau leidi ir kada. Žmogus PATS atsakingas.
  19. Kalbėtis su draugais. Konsultuotis su jais “mokslingomis” temomis. Aptarti skaitytas knygas. Saikingai padejuoti, nedarant iš sunkumo tragedijos.
  20. Nesigėdyti kam nors pasakyti, kad “man reikia mokytis, todėl neisiu į koncertą”. Jeigu tie žmonės pradeda tyčiotis iš to, kad reikia mokytis, vadinasi, kažko iš esmės nesupranta jie, o ne tu.
  21. Juoktis.
  22. MIEGOTI. Daug.
  23. Judėti – tinka viskas nuo šokių ar krepšinio iki mankštelės namuose ar ilgesnio pasivaikščiojimo.
  24. Verkti yra gerai, o ne blogai. Blogai yra tada, kai, rodos, plyši, o verkti negali.
  25. NESUREIKŠMINTI tų prakeiktų balų ir tų velnio egzaminų – mokytis reikia, bet tai nereiškia, kad turi dėl to susirgti. Mokaisi tam, kad būtum išmintingesnis, o ne kad save alintum.
  26. Nesijausti pasaulio auka. Tiesiog uždrausti sau tokią būseną, nes ji yra idiotiška. Prisiminti kitus kartus, kai buvo sunku, bet susitvarkei.
  27. Nelyginti savęs su kažkokiais pakvaišusiais genijais. Mano klasėj mokėsi bernų, kurie laimėdavo PASAULINES olimpiadas. Prie jų jausdavausi apgailėtinai durna, užsikompleksuodavau ir nieko nebegalėdavau daryt. Save reikia lygint su savim praeity, o ne su kažkokiais realiais ar įsivaizduojamais idealais, proto bokštais, pussesere Maryte ir kt.

Čia toks mano variantas. Nuosekliai mokydavausi ne tiek iš pareigos, kiek todėl, kad visiškai neturiu trumpalaikės atminties. Ji košmariška. Ilgalaikė tiesiog puiki, todėl teko į ją viską ir dėtis. Be to, jei atvirai, man mokytis visada patiko – patinka ir dabar. Aišku, būdavo neįdomių dalykų, bet mažuma. Buvau smalsus vaikas, dabar esu smalsi moteris. Ką darysi.

 

Advertisements

One thought on “Moksliukės patarimai apie mokymąsi ir krūvius

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s