Lietuvių rašinys gali pakeisti tavo gyvenimą (?) / (.)

Apie lietuvių egzaminą prišnekėta tiek daug, kad, nors ir jausdama moralinę pareigą netylėti absurdo akivaizdoj, rašyti šio teksto nenorėjau. Dantis skauda nuo viso to, o pagalvojus bjauru darosi, nors arbatą atpilk. Bet galų gale perskaičiau apie vaikų nuostabą po apeliacijos ir nusprendžiau, kad po velnių, kažkas turi apie tai dar daugiau kalbėti. Ir apsisprendžiau – nes, kaip sakė viena sena pažįstama, vieni bijo direktorių rūstybės, kiti nesugeba, treti nenori, o ketvirti bus apkaltinti, kad gina savo interesus. Ir dar todėl, kad ateina nauja valdžia, kuri, manau, turės į šitą kalbėjimą atsižvelgti ir lietuvių egzamino vertinimo problemą spręsti. Nes, galų gale, yra daugybė nuostabių, protingų, šviesių lituanistų, kuriems reikia pasakyti, kad jie yra teisūs, o ne tie tamsybių gaivalai, kurie reguliuoja VBE vertinimą.

Iš tiesų klausimas, kaip reikėtų mokyti lietuvių literatūros vyresnėse klasėse ir kodėl išties gerų, intelektualių, ilgai dirbančių ir įdomiai mąstančių mokytojų vertinimai prasilenkia su VBE balais, yra ir praktinis, ir teorinis. Praktinė jo dalis, nuo kurios ketinu pradėti – kaip vyksta VBE rašinio vertinimas ir kas procese ydingo. Teorinis – kodėl blogai skatinti vidutinybes, šabloniškumą ir kaip VBE vertinimo absurdas gali paveikti bendrą humanitarikos padėtį Lietuvoje.

Praktiškai viskas labai paprasta. Dvylikai vertintojų paskiriamas viršininkas – vyresnysis vertintojas. Jei kyla kokių neaiškumų, būtent jis priima sprendimus, ar žymėti klaidą, ar ne. Jau esu rašiusi apie “legalizacijos lentelių” absurdą: jose nurodoma, koks argumentas svarus, koks ne, ir koks teiginys atitinka kokį pasiekimų lygį (I lygis – iki maždaug 36 VBE balų, II lygis – iki maždaug 86, III lygis – daugiau negu 86 balai). Visi norintys gali šiųmetinę lentelę – tiesa, jau kiek pritaikytą visuomenei, su visokiais “nėra vieno teisingo” ir etc., ko originaliam variante nebūna – peržiūrėti čia. Atkreipkite dėmesį, kad naršyklės langelyje paspaudus nuorodą atsiras žodis “standartizavimui”. “Baigtinio sąrašo būti negali”, bet “standartizavimui”: ar nepanašu į kognityvinį disonansą, ką? Vien čia, iškart pažvelgus.

Įdomu ir tai, ką reiškia frazė “pagal mokinių darbus”. Tai reiškia, kad tos “vyrvertintojos” – metai iš metų vis tos pačios – susėda, pasiima krūvelę rašinių, paskaito tuos, kurie joms atrodo geri, ir patikusius argumentus surašo lentelėje į I lygį; mažiau patikusius – į II ir taip toliau. Todėl ta lentelė dažnai juokinga. Todėl, jeigu ja vadovausiesi be atodairos, išeis visiška nesąmonė. O vadovautis reikia – neapsigaukite tuo, kas parašyta – nes vertina žmonės juk dviese: jeigu vienas įvertins ne pagal lentelę, antras vertintojas pastebės ir “dėl saugumo” ją pritaikys. Lygiai kaip “dėl saugumo” niekada niekas nerašo maksimalaus balo už turinį: pasidžiaugia, kad rašinys labai gražus, ir parašo 4/7. Taip saugiau: nebūsi nei geras, nei blogas. Nes “blogieji”, neradę argumento lentelėje, iškart rašo 1/7 ir nesigilina, kas ten išties parašyta – tą jau yra sakiusi Vilija Dailidienė. Realybė tokia: maksimumo gaut neįmanoma. Nes jeigu protingam vertintojui darbas pasirodys stiprus ir jis parašys daug taškų, antrasis nubėgs pas “vyrvertintoją” ir taškų skaičius bus sumažintas.

Stipresnių nervų ir abejingesni žmonės tiesiog nusispjauna: būna pirmaisiais vertintojais ir nesigilina, kas paskui su tuo gerai įvertintu darbu nutiks. Kiti išvis nusižiovauja ir sako: “Na, vyresnioji vertintoja taip pasakė…” O tie, kurie jautresni ir kuriems dėl neteisybės skauda, tų darbų vertinti nenori ir neina į komisijas net varu varomi. Paklaustos, kodėl neina, kolegės sako – dėl ten vyraujančios kvailybės atmosferos, dėl to, kad protingas mokytojas verčiamas jaustis kvailiu, kuris sava galva nesugeba nieko įvertinti, ir dėl to, kad patirtis, švelniai tariant, nemaloni.

Per apeliacijų svarstymus irgi viskas vyksta panašiai: niekas nesuinteresuotas “turėti nemalonumų”, todėl stengiamasi rezultatus keisti kaip įmanoma mažiau, dar geriau – jei ne padidinsi, o sumažinsi balą. Jau kažkada rašiau, kad kompetenciją vertintojas įrodo būtent ieškodamas klaidų ir mokinio, ir savo kolegų darbe ir prie visko kabinėdamasis. Jei nesikabinėji, kad ir prie absurdiškų smulkmenų arba išvis, neduokdie, normalių svarių argumentų, esi mulkis. Todėl neverta stebėtis, kad rezultatai buvo pakeisti tik šiek tiek daugiau negu 17 proc. apeliacijas teikusių. Juolab kad per apeliacijas lentelės juk tos pačios, niekas ten nesikeičia…

Tos pačios “vyrvertintojos” – nesakau, kad absoliučiai visos yra blogos, bet tiesiog linkusios ŽINOTI ir NEKVESTIONUOTI SAVO ŽINIŲ – sprendžia, ar Mykoliuką galima vadinti gaivališka asmenybe, ar ne. Ir jeigu ne – tai viskas, daugiau 70 balų taip parašęs jau nebegaus. Kitaip tariant, mokinys gali paršyti puikų ir prasmingą tekstą, bet į lentelę nepatekti ir todėl gauti mažai balų. O mokytojos, viena kurių esu ir pati, turi atspėti, ko iš mokinių norės vertintojai. Ir tikrai – viskas vyksta kone spėjimo būdu. Bet kodėl, atleiskite, turiu jaustis kvaile, skaityti vadovėlius kaip kokį eilėraštį – “tarp eilučių” –  ir tikėtis, kad gal tos instrukcijos bus paremtos vadovėliuose minimais aspektais? Juk taip ir pati paklūstu ydingai sistemai, ir dar kitus prisitaikėlius ugdau. O išleidžiant vaikus į egzaminą belieka pasakyti – padarykit viską, ką galit, parašykit taip, kaip jums atrodo prasminga, o tada tikėkitės, kad pakliūsit pas protingą vertintoją. Nes daugiau nuo jūsų niekas nepriklauso. Kekšė Fortūna, kaip sakė žinomas personažas.

O tos pačios moteriškės vėliau rengia VBE vertintojams skirtus seminarus. Šiuos vienintelius mokymus visiškai finansuoja valstybė, o ne mokykla ar mokinio krepšelis, ir jie yra itin svarbus, sakyčiau, netgi pats svarbiausias, už oficialiai skelbiamas nuostatas svarbesnis orientyras, ko reikia, kad mokiniai gautų aukštus įvertinimus. Vertinti išmokyti vertintojai (atkreipkite dėmesį į pleonazmą, jis nėra atsitiktinis) grįžta į mokyklas ir sako kitiems kolegoms lituanistams: aha, jūs blogai dirbate, mums per kursus kitaip sakė! Ir vėl mokytojas, kuris negavo savosios tamsybės dozės, yra priverstas jaustis kvailu, nežinančiu, neišmanančiu. Kokia veidmainiška ši sistema, galima spręsti iš to, kad kai kurios puikios lietuvių literatūros mokytojos mokiniams rašo du pažymius: vieną realų, parodantį, kaip darbas iš tiesų atliktas, o kitą – “teisingą” pagal VBE vertinimą. Taigi akivaizdu, kad gerai išmanyti lietuvių literatūrą ir kultūrą ir gauti gerą VBE įvertinimą yra du ABSOLIUČIAI skirtingi dalykai. Geras mokinys gali gauti aukštą balą, bet jį lygiai taip pat gali gauti ir gerai pazubrinusi vidutinybė (aišku, jei mokytoja orientuota tik į egzaminų rezultatus, o ne į bendrą mokinių lavinimą, kuris bent truputį, bent kažkiek neišvengiamai nuklysta nuo programos ir lentelių). O blogą ar vidutinį įvertinimą gali gauti įvairius gebėjimus turintys mokiniai: pačius aukščiausius, nes aišku, kad jie išmąstys daugiau ir kad į lenteles jų teiginiai nepateks, vidutinybės ir silpnesni. Visi suprantam, kad taip neturėtų būti. Bet taip yra. Taigi manau, kad ateinančiam ministrui – nes garantuotai mūsų akiniuotė savo poste po rinkimų nebesėdės – reikėtų iš esmės keisti lietuvių literatūros VBE vertinimo procesą ir komisijas. Ne Erdogano “valymų” metodais, bet vis dėlto – kažką tenai keisti. Nes dabar ministrė pasakė, kad “ne taip įvertinę” vertintojai turėtų būti visaip kaip baudžiami ir persekiojami. “Ne taip” – tai kaip? Ne pagal lentelę, kurios kokybę ką tik aptarėme? Kaip gerai sakė Paulius Vaidotas Subačius, diskutuodamas su šiųmetine vertinimo komisijos pirmininke – taip kuriama įtampa ir atsiranda tiesus kelias į policinę persekiojimo sistemą.

Ir tai yra blogis ne tik praktiškai – nes visus šimtukus gavęs vaikas lietuvių gauna 54 – bet ir teoriškai. Jauniems žmonėms parodoma, kad lietuvių literatūros pamokose, kurių tikslas – ne tik suteikti žinių apie literatūrą, kultūrą, istoriją, filosofiją bei įvairias meno formas, bet ir išmokyti rašyti rišlų tekstą, formuluoti argumentus, banaliai kalbant, nenusišnekėti – galioja taisyklė “nemąstyk, ir būsi pirmas”. Kūrybinga Lietuva? Drąsi Lietuva? Inovatyvi Lietuva? Cha, turbūt juokaujat, jeigu nuo mokyklos laikų žmonės sistemiškai mokomi nebūti originalūs ir viską daryti pagal lenteles ir šablonus, ir “taip pasakyta iš aukščiau”. “Paklusni Lietuva” nebent. O jeigu jaunas žmogus nori dabarties pasaulyje pasiekti kažko ne visai minimalaus, jam reikia turėti pakankamai aukštus gebėjimus. Tik vat kad tie gebėjimai per pagrindinį dalyką – dalyką, kuris turėtų formuoti žmogaus interpretavimo ir suvokimo įgūdžius – neugdomi arba ugdomi nepakankamai. Visi įsukti į ydingą sistemos ratą. Mokytojai lituanistai, turintys būti šviesuliais, tampa tamsybių gaivalais, toliau tuos idiotizmus, kokiu sakiniu gerai pradėti rašinį, o kokiu – ne, skleidžiančiais prieš savo valią. Nuo egzaminų balų juk priklauso stojimai į aukštąsias mokyklas ir netgi finansai – skaudu, jei tavo mokinys gaus per mažai ir neįstos arba turės imti paskolą. Juk mes, mokytojai, savo mokiniams visada linkime geriausio. Tik kas tas geriausias? Kokiomis priemonėmis siekiame to kvailybių balo? O tada mokiniai ir jų tėvai pasibaisi lituanistais (kartu ir humanitarais, nes, kiek pastebėjau, “humanitaras” Lietuvoje keistai tapatinamas su “filologu”), o kadangi daug kas turi vaikų ir daug kas pasibaisi, nenuostabu, kad valstybėje humanitarikos padėtis dabar yra tokia, kokia yra, ir kad viešojoje erdvėje tikimasi, kad į filologiją (ypač lietuvių) stoja tie, kurie jau IŠVIS nieko nesugeba. Nes nu ką, ar tu lietuviškai nemoki, kad tau lietuvių filologiją reikia studijuot?!! O potekstėje slypi – ar tu nori būt niekam nereikalingas durnius? (Ir jie kažkiek teisūs, nes lituanistų prikepama per daug, bet gerų lituanistų trūksta – ta pati situacija kaip turbūt su bet kurios srities žmonėmis. Dar tiek neartų dirvonų – oj oj oj. Neapsidirbam. Jei filologas verkia, kad neturi darbo, matyt, taip pat sėkmingai galėjo tapti veterinaru arba šaltkalviu. Nežinau, kiek kartų per šiuos metus atsisakiau dalyvauti renginiuose, versti ir t. t., nes nesuspėjau. Pervargęs filologas yra norma, nes darbo BELEKIEK. Bet čia kitam kartui tema, atsiprašau už ekskursą.)

Ir labai didelė bėda – kad neigiamos tėvų ir vaikų nuostatos dažnai kuria ilgalaiką perspektyvą. Kaip tai veikia, visai aišku pasidaro pasiskaičius kad ir štai šį straipsniuką. Kas tingi, galiu reziumuoti – mokytojais dažnai tampa silpniausi abiturientai. Tie, kurie į VU neįstoja. Ir tokiu būdu ugdoma… Na, patys suprantate. Lituanistas negali būti kvailas. Nei mokytojas, nei redaktorius, nei vertėjas, nei mokslininkas, nei dar kas. Nes kvailas lituanistas tiesiogiai žlugdo humanitariką, kuri, pabrėžiu, darosi vis mažiau aktualizuojama ir vertinama, bet vis svarbesnė. Kodėl? O todėl, kad dabar išsilavinimas dažnai tapatinamas su gebėjimais atlikti tam tikrus veiksmus. Pvz., frazėje “turiu ekonomisto išsilavinimą” skamba, kad “galiu taikyti tam tikrus ekonomikos modelius, suprantu, kaip veikia akcijų birža” ir t. t., ir t. t. Šita frazė nieko nesako apie žmogaus bendruosius intelektualinius gebėjimus. O išsilavinimas šiaip jau yra platesnis dalykas negu kompetencija arba kvalifikacija. Ir būtent vidurinėje mokykloje, kuri – o stebukle – ir vadinama BENDROJO LAVINIMO įstaiga, mes turime progą žmogui, nebūtinai stosiančiam į humanitarines studijas (o tokių dabar dauguma), kaip kokį amuletą įduoti šviesų, analitišką ir kritišką mąstymo būdą, atidų ir analitišką teksto skaitymą ir supratimą bei gebėjimą rašyti rišlų argumentuotą tekstą, ne kokią sapalionę. O dabarties skaitančiame ir rašančiame pasaulyje šie gebėjimai absoliučiai būtini, jei nori pakilti aukščiau “Maximos’ kasos. Ir mes to dažnai nepadarome. Ir dar – turime progą, norime ir galime skatinti jaunus žmones domėtis Lietuvos aukštąja, ne “Delfio’ komentarų lygio, kultūra, pažinti ir suprasti savo šaknis. Save, kitaip tariant. O jeigu nepažįsti ir nemyli savęs – kas dabar, deja, yra norma – gyvensi tik dėl pinigų. Paprastai apie tokius automatiškai gyvenančius žmones sakome, kad jie “nemąsto”. Na, bet juk niekas jų mąstyti nemokė. Aišku, kai kurie atkakliai atsisako mokytis, bet tikrai netikiu, kad jų yra kritinė masė. Ir kol būsime pririšti prie šito idiotiško VBE vertinimo, liūdnai tikėtina, kad viso to nepadarysime ir neišmokysime. Geriausiu atveju – tikrai nepadarysime taip gerai, kaip norėtume ir galėtume.

Todėl tie, kurie dirba sava galva ir stengiasi kiek įmanoma šitam absurdui nepasiduoti, turėtų būti ne persekiojami ir baudžiami, o rodomi kaip pavyzdys. Nes Jūs, mielieji, esat šviesuliai.

Advertisements

5 thoughts on “Lietuvių rašinys gali pakeisti tavo gyvenimą (?) / (.)

  1. Ghm. Nu joa, daugiau pastraippom galėtum kapot, rašyčiau tada dešimtuką.
    O vazdzialis nykokokas. ijau kad net Hemingvėjus, nekalbant apie Bukowskį ar juolab Burrogz’ą anglų kalbos egzamno neišlaikytų. O jau koks nors Joyce ir išvis.
    Šitie plano komiteto smegenų sugadinta struktūra galįtų būti priversti LSD užvalgyti, idant šiek tiek tokias Brežnemo mažąsias žemes iš kaulų išsibarstytų.
    jie turi verkti kaip kūdikiai, nes sovietinė švietimo sistema iš jų atėmė ne tik rašymo malonumą, bet ir skaitymo, fantazijos turėjimo, ir iš principo būties suvokimo malonumą. Jiems, lentelėm sugraduotais smegenimis bet kas, kas neskamba kaip Odė planui yra kančia, nepakeliama kančia. Diuringo-Kriugerio afekčiukz.

    Like

  2. Na, gerai, tarkim, turit magišką lazdelę ir galit prisidėt prie apčiuopiamų pokyčių ties šiuo reikalu. Ką keičiat? Juk faktas, kad nepakaktų vertinimo lentelių keist, kad tas egzaminas būtų teisingesnis ir objektyvesnis tiek mokytojų, tiek mokinių atžvilgiu. Keistumėt pačią egzamino struktūrą? Tarkim, kažkas kalbėjo, kad vietoje griežto rašinio turėtų būti laisvesnės formos esė, kažkas kalbėjo, kad geresnė išeitis – diktantas ir pan. Kokias jūs alternatyvas siūlytumėte?

    Like

    1. Atsisakyčiau samprotavimo – palikčiau literatūrinį rašinį kaip griežtesnę formą, o kaip laisvesnę – taip, esė, kur iš tiesų galima pamąstyti. Ir iš esmės keisčiau vertintojų komisijos sudėtį. Atsisakyčiau lentelių. Išvis.

      Like

  3. Mažiau verkšlenkit, kitais metais bus brandos darbas, kuriame galima bus parodyti, kaip ir kiek subręsta per 12 metų. Kai jaunuoliui reikės pačiam nusistatyti tikslus, prioritetus, atlikti tyrimus, žiūrėsim kiek tada bus bėgama pas visas tas akiniuotes.

    Like

    1. Mūsų mokykloje (privačioje) brandos darbas jau daugybę metų egzistuoja, visi su džiaugsmu jį daro ir niekas net nebando verkšlenti. Susimąstykit apie savo požiūrį į jaunus žmones.

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s