Sistema yra panaši į ministrą kaip šuo į šeimininką

Pitrėnienė yra intelektualiai nusprogus boba, ir tą visi žino. Atsiprašau už argumentą ad hominem, bet greičiau ateitų tie rinkimai ir kita valdžia. Man jau net nebesvarbu, kas taps ministru, nes blogiau būt nebegali: Lietuvoj švietimas jau seniai probleminė sritis, o dabartinė mūsų geradarė sugebėjo ją paverst situacijų šou. Tegu būna koks nors liberalas, koks skirtumas: tada beveik visi mokės už aukštąjį mokslą, bet dar neaišku, ar čia blogai, be to, gal bent mokyklos baigimo egzaminų sistemą tvarkys, nes dabar ji neįmanoma iš esmės.

Visi ūžia dėl matematikos, o aš jums tiek pasakysiu: gėlytės čia, tik gėlytės. Lietuvių VBE vertinimas šiemet krito žemiau bet kokio jūros lygio, kaip sakydavo Keistuoliai. Tendencijos tokios:

  1. Jei žmogus vyriškumą sieja su švelnumu, gauna mažai taškų;
  2. Jei parašo, kad homoseksualai irgi vyrai, gauna mažai taškų;
  3. Jei mąsto apie kūrinį ne vien iš vadovėlio, konspektų ir egzaminatorius.lt, gauna mažai taškų;
  4. Jei patiki oficialiai skelbiama informacija, kad į rašinio struktūrą galima žiūrėt kūrybiškai, gauna mažai taškų.

Kitaip tariant – jei per daug mąstai, esi per daug kūrybingas arba per daug žinai, gausi galvon. Šitą puikiausiai iliustruoja faktas, kad nei vienas jaunųjų filologų konkurso dalyvis Vilniaus licėjuje negavo šimtuko. Taip darkart parodyta, kad mokytojai bijo nuklyst nuo tų absurdiškų “legalizacijos lentelių” – tokių keliolikos puslapių paklodžių, kur tiesiog papunkčiui išvardyta, kokie argumentai svarūs, kokie ne, koks jų plėtojimas “teisingas”, o koks ne. Ir antrasis vertintojas iš esmės ne žiūri, ar pirmasis pavargęs nepaliko klaidų, o ar lentele gerai pasinaudojo.

Dar vienas sisteminis dalykas – mokytojai akivaizdžiai vengia rašyti daug taškų už turinį, arba kitaip aš šitos košės negaliu paaiškint. Šito reikalo apraiškų, beje, ir nuotoliniuose vertintojų kursuose apstu: visi pasidžiaugia geru ir įdomiu rašiniu, o už argumentavimą ir temos supratimą parašo 4/7. Bendra nuostata maždaug tokia – aukštus balus rašo tik tie, kurie neranda, prie ko prikibt, o tai mūsų ydingoje sistemoje gražiai vadinama “kompetencijos trūkumu”. Vadinasi, jei rašai gerus pažymius, esi nekompetentingas. Todėl vertintojai, kurie nori kitais metais vėl taisyti VBE, ir patys paklūsta nurodymams, kurie anaiptol nėra visada protingi ir neginčytini, ir kone privalo savo “kompetenciją” – t. y. sugebėjimą kabinėtis – pademonstruoti, ir baudžia vaikus, kurie autentiškiau mąsto ir į lentelę netelpa. Kuo ne autoritariniam režimui būdingas vidutinybių, kurias lengva valdyti, ugdymas?

Vaikai nėra kvaili, ne. Aš, matyt, esu nekompetencijos viršūnė, nes ypač vertinu tuos darbus, kuriuose būna koks nors aspektas ar pjūvis, apie kurį pati nepagalvojau. O tokių būna. Tada stabteliu, pagalvoju trupučiuką, ar galai sueina, ir jeigu taip, jeigu viskas nuoseklu ir rašinio visumoje, ir kūrinio analizėje, parašau už temą 7/7, apibraukiu ir nupaišau tris šauktukus. Suprask, mąstai nekvailai, žmogau mielas, ačiū tau už tai. Bet, pasirodo, lietuvių literatūros egzaminui mąstyt nebūtina: geriau išmokt samprotavimo schemą (jaučiat, kokiu gaidžiu šita sovietmetį primenanti frazė kvepia?) ir ją pritaikyt. Kreipt dėmesį į pirmą ir paskutinį pastraipos sakinį – ar struktūra cikliška – ir į visokius kitokius formalizmus. Jei nori pademonstruoti kūrybiškumą, gali parašyti rašinio epigrafą arba tekstą pradėti citata (jų sąrašą mokytojos arba pateikia, arba liepia patiems daryti ir mokytis).

Toks lentelinis vertinimas absoliučiai nieko neparodo. Kai sudedi greta 20 ir 66 balų surinkusius rašinius, jie kone tokie patys. Kaip, paklausite jūs? Ot paprastai. Vienas argumentas buvo lentelėj, kitas, matyt, ne. Be to, viskas visada vis tiek priklauso nuo žmogaus (egzamino situacijoje – vertintojo), o dabar stengiamasi žmogų eliminuoti kiek įmanoma. Kam čia tam vertintojui mąstyt – pakiškim lentelę ir pasakykim 20 ir daugiau metų lietuvių literatūrą dėstančiam žmogui, kuris argumentas geras, kuris ne, kuri plėtotė kryptinga ir graži (tarsi rašinys būtų tortas su vyšnaite), o kuri ne. Sutinku, kad kai kuriems – ir gal net nemažai kam – iš vertintojų tokia lentelė atrodo vertinga, bet žinot, ką? Tokių žmonių neturi ten būti. Jie turėtų eiti dirbti į valstybės tarnybą kokią ir gyvent lentelių šešėly, o ne su literatūra reikalą turėt. Nes normalus aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus lyg ir įgalus nuspręst, ar argumentas svarus, ar ne. Kitaip tariant, ir į mokytojus, ir į vaikus VBE sistema žiūri kaip į paskutinius durnius. O paskui mes stebimės, kodėl tauta balsuoja už populistus, geria, emigruoja skint braškių ir Ryanairo bagažą pakuoja į languotą gariūninę tašę. Matyt, tašės raštai “legalizacijos lentelę” grafiškai primena. Juokauju. Arba nelabai.

Ir neaiškinkit man, prašau, kad “universitetams reikia patiktinti, kas yra kas”. Tegu patys ir tikrina – kokius stojamuosius daro ar dar ką. Ta LAMA BPO sistema yra tikra lama – kvaila ir pasipūtus. Ir stringa vis kartas nuo karto. Bet va ir vėl – universitetais nepasitikima lygiai taip pat, kaip mokytojais ir mokiniais. Net ir jie laikomi neįgaliais nuspręst, kurių studentų jiems reikia, o kurių ne. Čia valstybė sprendžia (o kas yra valstybė šiuo atveju? Aš pvz. irgi noriu jaustis valstybės dalim, bet kuo toliau, tuo sunkiau). Aišku, kad ekonominiai interesai esmiškai yra linkę unifikuoti individus, nes taip paprasčiau juos įjungti į sistemą, bet dabartinė situacija tai jau sorry – bandoma nutrinti pasididžiavimą savo tapatybe, savo kalba, savo kultūra, ji stumiama į visišką paribį. Kultūros (bent modernios vakarietiškos) esmė yra heterogeniškumas, įvairovė, o dabar bandoma jau nuo mokyklos ją naudoti kaip ekonominio intereso dalį ir dėl to unifikuoti supratimą apie ją (tuo pačiu – ir ją)a. Kartais man kyla klausimas – gal tyčia taip daroma, kad žmonės mieliau eitų į “Akropolį”, o ne į teatrą, ir mieliau nusipirktų trisdešimtą porą batų, o ne knygą? Nes įtariu, kad dažnai  žmogus, nudegęs su lietuvių literatūros egzaminu, labai ilgai (o gal ir niekad) nebežiūrės į lietuvių literatūrą pozityviai.

Aš nežinau, kaip visa tai pakeisti. Žinau tik tiek: dabartinė sistema atrodo tarsi sukurta pagal ministrės paveikslą. Ačiū, bet ne.

 

16 thoughts on “Sistema yra panaši į ministrą kaip šuo į šeimininką

  1. Straipsnis labai teisingas, tik “faktas, kad nei vienas jaunųjų filologų konkurso dalyvis Vilniaus licėjuje negavo šimtuko” nelabai. Gavo viena mergina, 3 vietos laimėtoja respublikiniame kokurse, šimtuką.

    Like

  2. Iš toliau pradėsiu, trumpiau gausis.
    Jei ant stalo randi burzgiančią mašiną, į kurią įpylus pieno gauni ledų – tai yra mašina ledams gaminti.
    Supratom iš veiklos rezultatų.
    Dabar pažiūrėkim į veikiančią 25 metus mašiną „švietimas su kasmetėm reformom“: įdedam mokinius ir kasmet gaunam vis mažiau raštingus.
    Reiškia šis įrenginys skirtas vaikams bukinti.
    Ir, kaip matom, veikia nepriekaištingai.
    Tai kodėl piktinamės, kad sistema neugdo? Juk jos paskirtis – bukinti. Matom iš rezultatų.

    Liked by 1 person

  3. Nevykusiai tvarkotės, žmogeliūkščiai, be valdovų. O taip norėjot viską patys tvarkyt, tik neišeina, per buki dar. ;] Laiko mažai beturit, mažiukai.

    EA

    Like

  4. o kas sudaro testus ir taiso? dazniausiai, ne tie kurie galetu…kai kurie is ju tureti is is nedirbti mokykloje…anksciau virsininku zmonos dirbo prekyboje, bet paskui uzsimane mokytojomis buti….

    Like

    1. Tie, kurie tikrina tikrintojus – irgi iš ten pat įdarbinti. Prieš 25 metus tikėti, kad partijos dirba Lietuvai buvo naivu, dabar – kvaila.
      Kiek kartų viešai sakyta, kokie špecelystai sėdi tose kėdėse ir žaloja šimtų abiturientų ateitis? Turėjo pritiksėt bent pora tūkstančių metų kalėjimo :D
      Bet nei vienas iš tų sudarytojų nei įvardintas, nei pabartas ;)

      Liked by 1 person

  5. Jei tendencijos iš tikrųjų tokios, tai klaikiau nei klaiku. Bet, Elžbieta, tiesiog smalsu, kaip paaiškintum savo ar kitų nekvailų mokinių gautą šimtuką? Egzamino vertinimas pasikeitė, berašydama pataikei į “teisingą” interpretaciją ar kas nutiko? :)

    Like

    1. Dar prieš 15 metų, kai buvau dvyliktokė ir užsispyrusi nenorėjau rašyti “kaip reikia”, mokytoja pasakė – “aš suprantu, kad interpretacija ir požiūriai gali ir turi būti subjektyvūs, bet noriu, kad jūs gerai išlaikytumėt egzaminus, užtat mokau rašyti taip, kad jus įvertintų pagal sistemą aukštu balu.” Gaudavau dvejetus už kūrybiškus pasireiškimus, ir baisiai tuo piktinausi, o atėjus egzaminui pasidaviau ir parašiau taip, kad įtikčiau vertinimo lentelei. Gavau 100, dar trys klasiokai irgi, o kiti 4, laikę valstybinį – ne mažiau nei 96. Nes mokytoja žinojo, “kaip reikia”, ir atviru tekstu sakė, kad jai tas visiškai nepatinka, bet kitaip gerų rezultatų nebus. Čia buvo tie metai, kai po rezultatų paskelbimo išskyrė balus už gramatinę dalį atskirai, kad tiksliukai sustotų į informatikas ir matematikas, nes kraupiai didelė dalis neišlaikė išvis…
      Taigi, čia net ne tendencijos, o išsikerojęs sisteminis niveliavimas.

      Like

    2. Aš rašiau interpretaciją – manau, tai išgelbėjo, su samprotavimu kažin ar būtų taip išėję. Šabloniškai išpreparavau Radausko eilėraštį ir tiek. Dar ir teksto suvokimas būdavo tais laikais VBE – ten svarbu atsakymus suformuluot, nes jei turi pusantro neurono, suvoksi.

      Like

  6. Pas mane mokykloje būdavo tas pats, kaip pas Murmt. Turėjau auksinę lietuvių kalbos mokytoją. Ji net kartais rašydavo porą pažymių, mintyse aar lapelyje. Vienas teisingas ir kitas – “teisingas”.

    Like

Leave a comment