Pirmi metai mokykloj

Į pabaigą eina turbūt keisčiausi gyvenimo mėnesiai. Nors mokykloje esu dirbusi ir anksčiau – tiesa, neilgai ir kiek kitokiom sąlygom – šiuos pirmuosius tikrus metus viskas buvo LABAI kitaip, visko buvo LABAI daug ir reikėjo LABAI daug dirbti ir galvoti apie įvairias problemas. Supratau kelis dalykus, kurie padėjo viską įveikti ir netgi norėti dar vienų mokslo metų nebe suole, o prieš klasę – gal dar beprotiškesnių, kas ten žino. Reflektuoju sau ir dalinuosi su kitais: gal kam nors bus įdomu, gal bent jau kaip kritikos objektas pravers.

  1. Tvarka, tvarka, tvarka. Ne tik klasėje – čia klausimų neturi būti: mokiniai mėgsta, kai ramu, tylu, atmosfera darbinga ir galima susikaupti. Šurmulys daugelį blaško ir trikdo; jis patiks tik patiems šurmuliuojantiems. Kalbu ir apie tvarką užrašuose, elektroniniame dienyne (reikia jį pildyti kasdien ir žymėti lankomumą, taip taip), elektroniniuose laiškuose, laiku ištaisytus rašto darbus, iš anksto pasakytas kontrolinių ir rašinių datas, aiškią vertinimo sistemą, priminimą, kada kokį tekstą reikia perskaityti, konkrečius ir aiškius reikalavimus (kiek literatūroje jie gali būti aiškūs ir konkretūs). Matyt, tai vadinama iškilmingu žodžiu „struktūra“ arba dar iškilmingesniu „planavimas“. Jeigu to nėra, mokiniai jaučiasi nesaugūs, nes nebežino, kaip, kodėl ir kas vyksta, prasideda chaosas, burbėjimas, skundai, darbas neefektyvus.
  2. Meilė savo dalykui. Natūralu, kad visi turime mėgstamų ir nemėgstamų temų, autorių, idėjų ir kt., kurias vis tiek turime išdėstyti, nes jos svarbios, reikalingos egzaminui, programinės ir t. t. Normalu pasakyti vyresniems mokiniams, kad ir man ne viskas vienodai patinka, bet nenormalu – aiškinti, kad čia „neįdomu“, „nereikia“ arba demonstruoti abejingumą, mokyti formaliai. Abejingumas nėra santykis, tai – bandymas santykio neturėti, o be santykio nebus ir mokymosi. Geriau tegu jau „nepatinka“, nes tada galima klausti, kodėl. O kai nueini į „kodėl“ sritį, prasideda analizė ir interpretacija, nes ieškai argumentų. Be to, velniai griebtų, mes esam mokytojai, suaugę žmonės, ir turime uždegti savo mokinius, o ne laukti, kol mus uždegs jie. Nes taip nebus: mokiniai neprivalo rūpintis savo mokytoju ir būti jam kažkaip įsipareigoję ar dėkingi. Jeigu jie nori tau atsiverti, tave mylėti ir tau dėkoti – vadinasi, turi sutikti tai išskėstom rankom ir jiems triskart tiek dėkoti atgal, bet jei ne – nesijausk įžeistas ar neįvertintas. Mokytojas neturėtų dirbti dėl įvertinimo, lygiai kaip mokiniai neturėtų mokytis dėl pažymių. Todėl geriau tiesiog kaifuoti nuo to, ką darai ir ką jiems pasakoji, o ne su rūpesčiu laukti jų reakcijos į tave ir pateikiamą informaciją. Jeigu jie matys entuziazmą, natūraliai ir patys reaguos neabejingai, jausis motyvuoti, net jeigu tema iš pirmo žvilgsnio neatrodo itin įkvepianti.
  3. Iš paskutinio sakinio išplaukia: būti savimi. Prieš auditoriją visi esam kažkiek nuogi, ypač darbo pradžioje, o vaikai pastabūs ir iškart užuos, jei feikinsi. Reikia turėti drąsos tiesiog kalbėti savo stiliumi; rengtis taip, kaip tau gražu; atrinkti tuos faktus iš gausios medžiagos, kurie tau įdomūs, jei neįdomu – stengtis susidomėti; kartais papasakoti kokią nors kad ir tolimai su teksto tema susijusią istoriją „apie gyvenimą“ (nebūtinai savo) – daugiau 3 minučių ji neužims, o visiems iškart bus jaukiau ir smagiau; skatinti mokinius, kad po pamokos prieitų pasikalbėti asmeniškai, jei ko nesupranta ar nori paklausti; nebijoti išbarti, jei manai, kad to tikrai reikia (žinoma, netaikant jokių pigių ad hominem triukų) – mokiniai nėra nei kvaili, nei banalūs ir puikiausiai supranta, kai gauna už teisybę.
  4. Visiems sudaryti vienodas sąlygas, visus vertinti pagal tuos pačius kriterijus, su visais žaisti pagal tas pačias taisykles. Visus mylėti „pedagogine meile“ (šio gražaus pasakymo atitikmuo turbūt būtų empatija ir rūpestis pedagoginėje situacijoje). Visus išbarti, jei reikia. Visais domėtis. Su visais kalbėtis. Atsakyti į visų klausimus. Stengtis galvoti apie kiekvieną kaip apie individą, kuriam tu padedi tobulėti. Čia yra esmė. Jei santykiai su vaikais bus prasti, konfliktiniai, itin šalti ar pagrįsti kurios nors pusės arogancija, normalus mokymasis nevyks.
  5. Juokauti. Nežinau, ar verta dirbti mokytojais tiems, kurie neturi humoro jausmo ir nesupranta juokų. Mane nuo labai rimtų konfliktų juokas šiemet išgelbėjo bent kokius tris-keturis kartus.
  6. Per daug neįsijausti. Tu tik padedi ir negali būti atsakingas už visų pasiekimus. Kitaip tariant, jei visi kažkokios temos baisiai nemoka, vadinasi, gal ir nekaip ją išdėstei. Kitąkart išdėstyk geriau. Pasidaryk išvadas. Išbark save. Sveika. Bet šiaip jau mokinių rezultatai (ypač egzaminų) priklauso nuo jų pastangų, motyvacijos ir įdėto darbo. Tu gali juos šiek tiek motyvuoti, bet už juos neišmoksi. Neatidarysi jų galvose slaptų durelių ir neįpūsi gebėjimų ar žinių. Taigi atsipalaiduok. Turėk laisvalaikį arba kitų veiklų, dėl Dievo meilės. Skaityk su pamokomis nesusijusias knygas. Žiūrėk filmus. Bendrauk. Mokiniams smagiau matyti mokytoją-žmogų, o ne mokytoją-superpedagogą, visą dieną pratūnantį mokykloje ir normalaus pasaulio nebematantį.
  7. Ruoštis pamokoms. Rimtai. Jei dirbsiu mokykloje 10 metų, gal ir galėsiu kažką labai gudriai suimprovizuoti. O dabar reikia daug daaauuug ruoštis. Aišku, dažnai planas nueina šuniui ant uodegos, tada ir praverčia improvizacijos įgūdžiai, bet čia juk nieko tokio, kartais net smagu. Reikia tik nepamiršti psichologų statistikos, kad pasakai geriausiu atveju (o mokykloje geriausių atvejų turbūt nebūna) 50 procentų to, ką žinai. Vadinasi, turi žinoti mažų mažiausiai dvigubai daugiau, negu nori pasakyti. O tavo mokiniai po kelių dienų atsimins kokius 16 proc. to, ką pasakysi, ir čia tik tuo atveju, jei jiems bus įdomu. Vadinasi, turi žinoti daug ir  gerai atrinkti informaciją. Be to, reikia išbandyti įvairias metodikas – iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo baisu improvizuotai vaidinti pagal Čechovą ar pan., bet metodų įvairovę pabandyti sveika. Taip ir randame tai, kas tinka ir mokytojui, ir mokiniams.
  8. Bendrabarbiauti su kolegomis, ypač su klasių, kuriose dirbi, auklėtojais. Jie savo vaikus pažįsta geriausiai, žino, iš kokios jie šeimos, kokius reikalavimus jiems (ne)kelia tėvai ir kt. Jei nežinai, ką daryti, verta klausti patarimų vyresnių ir labiau patyrusių žmonių. Čia – jokia gėda: tu dirbi pirmus metus ir NEPRIVALAI visko žinoti. Gali pridaryti kažkiek klaidų. Viskas išmokstama. Svarbu mokytis ne tik iš knygų, bet ir iš aplinkos. Galų gale, juk tenka pripažinti, kad daugiausia šiemet išmokau iš savo mokinių.
  9. Skaityti pedagoginę literatūrą, vaikščioti į seminarus (žinoma, pirma reikėtų pasidomėti lektoriais, nes ne visi verti dėmesio), žiūrėti YouTube filmukus apie ugdymą… Banaliai skamba? O kaip kitaip sužinosi apie įvairius metodus ir pasisemsi idėjų?
  10. Stengtis KUO MAŽIAU veltis į visas vidines dramas ir šnabždesius už nugarų, kurių mokykloje turbūt dar daugiau negu kitose darbovietėse. KUO MAŽIAU, nes iš to niekada nebūna nieko gero nei vienai pusei. Jeigu jau nori kažką daryti ir kelti ne visai patogius klausimus, daryk tai atvirai ir rizikuok pakliūti į nejaukią situaciją, o ne šnabždėk į kieno nors paslaugiai atsuktą ausį, nes šitas gali išvirsti į visiškas katastrofas.
  11. Spręsti problemas ankstyvoje stadijoje, nes jeigu tempsi, jos tik didės. Sako, čia „sniego gniūžtės“ principas: prilimpa vis daugiau ir daugiau sniego, kai ji ritasi kalnu žemyn…
  12. Valgyti, miegoti ir nenorėti būti tobulam. Padeda :)
Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s