Atokuma su gulbėm ir kregždėm (apie A. Kalanavičiaus rinktinę)

Elžbieta Banytė

Atokuma su gulbėm ir kregždėm

(Dvi saujos laiko: eilėraščių rinktinė / Antanas Kalanavičius; sudarė Perpetua Dumšienė ir Rimvydas Stankevičius. ­– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 176 psl.

Gyveno poetas. Ko gero, šis sakinys – kaip kokios pasakos pradžia – galėtų tikti kalbant apie Antaną Kalanavičių. Visų pirma, jis buvo poetas – nuo mokyklos jaunesnių klasių iki gyvenimo pabaigos rašė. Tik šioje pasakoje nėra „ilgai ir laimingai“, veikiau net priešingai: nebaigęs mokslų, bedarbis, sovietinės cenzūros išstumtas iš bet kokio literatūrinio gyvenimo, skurdęs savo gimtojoje Dzūkijoje, senoje tėvo kalvėje patyliukais dirbinęs peilius rago kriaunom, lėtai žiūrėjęs, kaip tie keli žmonės, buvę su juo, po truputį išeina: kas Anapilin, o kas iš jo gyvenimo, o pats užgeso taip ir nesuspėjęs sulaukti nei vienos išleistos savo knygos 1992 m., sulaukęs vos 47 metų. Kai jau atgavus Nepriklausomybę Varėnos valdžia norėjo išleisti Sigito Gedos, kaip dzūko, knygą, pastarasis jos atsisakė ir pasiūlė išleisti A. Kalanavičiaus rinktinę ir taip iš tiesų praturtinti krašto kultūrą. Bet valdžia to nepadarė: maža to, kai iš Rašytojų sąjungos skurstančiam Kalanavičiui atėjo finansinė parama, paštininkė tai palaikė klaida ir jam pinigų neišdavė: kas gi siųs pinigus tokiam keistuoliui. Su kuriančiųjų bendruomene jo ryšiai buvo punktyriški: kaip naujosios rinktinės įvade rašo poetas Rimvydas Stankevičius, A. Kalanavičius daugiau bendravo su knygomis, gamta ir vienatve, o ne kitais poetas. Prakeiksmas ir palaiminimas viename: labai vienišas buvimas ir savitas poetinis balsas.

Tas „savitumas“ nuolat pabrėžiamas visur, kur tik minimas A. Kalanavičius, bet konkrečiau neapibrėžiamas, tarsi pats žodis būtų pakankamas tekstų vertei, prasmei ir grožiui suvokti. Čia gali trukdyti ir biografija – poeto eilėraščių rinktine buvo išleista Juditos Vaičiūnaitės ir buvusios žmonos PerpetuosDumšienės pastangomis tik 1994 m. – ir mirties faktas: juk apie mirusius gerai arba nieko. Exegi monumentum, tebūnie poetinis palikimas – paminklas, už varį tvirtesnis, bet nepažįstamas, neperskaitytas, nesuprastas. Tiesą sakant, rinktinė irgi sudaryta akcentuojant biografiją, cenzūros ir laisvo poetinio žodžio priešpriešą. Šią liniją nubrėžia jau R. Stankevičiaus pratarmė: „Nors gyvenime poeto Antano Kalanavičiaus niekada neteko sutikti, visuomet jaučiausi tarsi kaži kuo prasikaltęs, kaži ką skolingas šiam poetui. Numanau, kad panašų jausmą patiria ir kiekvienas šio laiko poetas, turintis galimybę spausdintis, atrandantis sau vietos tiek literatūros, tiek apskritai visuomenėje…“ (p. 6) Rinktinėje ir brėžiamas biografinius momentus atspindinčios poezijos punktyras: atstūmimas, tėvų mirtis ir laidotuvės, skyrybos. Truputėlį trūksta tų savitųjų, netgi „keistųjų“ eilėraščių, kuriuos randame 1994 m. storame tome, pvz., „Paukščiai kaip drožlės“ arba „Laukties slenkstis“. Tačiau į rinktinę nugulę tekstai – sudarytojų sprendimas: neneigiu, kad atrinktieji išties labai stiprūs, o kriterijus irgi aiškus, bet pasigendu daugiautos sunkiasvorės keistokos poetikos, kuri A. Kalanavičių daro visuotinių žmogiškųjų būklių, o ne tik asmeninės biografijos poetu.

Nepaisant šių asmeninių mano preferencijų, rinktinė išties neblogai įveda skaitytoją į šio dar per mažai žinomo poeto kūrybos erdvę. Mano galva, didelis poetas yra tas, kuris seniai žinomus dalykus pasakė naujai, kitaip, nulauždamas kanoniškas intonacijas ir kasdienį banalų suvokimą. Būtent tai daro A. Kalanavičius: jis yra vienas iš nedaugelio, kurie turi savo mėgstamas ir, rodos, jau tūkstantįkart išrašytas temas – vienatvę, ilgesį, liūdesį – bet jas geba įpoetinti visai kitaip, vartodamas tik jam būdingus išraiškos klodus. Tekstuose labai daug darybinių, morfologinių stiliaus figūrų. Vienos jų – aiškiai tarminės („pareidinėjai“, „įspėdinėsiu“), o kitos – paties poeto vienkartiniai dariniai. Šie nepaprastai gražūs: kalbą sukeistina, suteikia jai dar vieną matmenį, bet, kadangi yra sudaryti nelaužant lietuvių kalbos morfologijos sistemos, skamba ne kaip tuščias žaidimas, o svarbus poetikos sluoksnis. Pvz., tokie pasakymai kaip „mėnulėjo / prieblandėjo / žebenkštėjo ten takai / slenkstėjo vakaras / rytėjo, vakarėjo“ (p. 39) – neabejotinai nauji lietuvių poezijoje. „Anglėti“ – visti anglimi, darytis į ją panašiam, vadinasi, „žebenkštėti“ – darytis panašiam į žebenkštį. Mūsų literatūroje lietuvių kalbos morfologijos ir darybos ypatumais, kurie tikrai įspūdingai platūs, menkai naudojamasi. A. Kalanavičius eina priešinga kryptimi – morfologiją įjungia į bendrą poetinės kalbos sukeistinimo strategiją.

Be to, A. Kalanavičius lietuvių lyrikai iki skausmo įprastus ir dažnai tiek pat banalius gamtos įvaizdžius geba komponuoti taip, kad per nugarą nueina estezės šiurpuliukai. Žmogus yra gamtoje, o gamta – žmoguje: „Dar žiba ilgesio žiedai, / O ir širdis palaiko / Rankų kraują, / Tai ir save paliki / Ajerų geltonai rytdienai / ir neįkrisk į mėnesienos / Pagilėjusias akis.“ (p. 49) Rodos, pamėgti įvaizdžiai – tipiškai romantiški: kregždės, gulbės, naktis, mėnesiena, tekantis vanduo, kuris dažniausiai reiškia užmarštį ir metų tėkmę. Žmogus ir gamta gyvena tuo pačiu ritmu. Tačiau sykiu žmogus išlaiko ir atstumą nuo žemės: ne be reikalo lyrinis subjektas „paukštėja“, turi „pasparnę“, o vienos dažniausių figūrų tekste – kregždės ir gulbės. Priešingai nei Sigito Gedos „Strazde“, kur paukščio figūra – būdas parodyti žmogaus pirmapradiškumą, gaivališkumą, A. Kalanavičiaus paukščiai visų pirma siejami su vienatve: „Ak, taip gražiai, / kad stveria / už širdies, / taip baisiai / į mus išsiskyrimo / gulbė skrido“ (p. 51). Paukštis pakilęs nuo žemės, kitoks, negu aplinka, neprisitaikęs, jam nepakanka žemės: jis „nelesa nuodėgulio kibirkštaičių<…> ir tiek“ (p. 30). Žinoma, čia žaidžiama romantiniu poeto-paukščio-neprisitaikėlio vaizdiniu, tačiau jis perkuriamas, kalba jį atnaujina ir sykiu parodo kaip amžiną, esminį kultūros elementą. Be to, paukštis ne kartą siejamas su dvasiomis, pamėklėmis. Jis mitologizuotas, sieja gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį panašiai kaip senuosiuose tikėjimuose: „po mirties <…> plunksniškas pamėkliškas švytėjimas“ (p. 107). Paukščio figūrai priešinga gyvatės: paukštis nukreiptas iš gyvybės į mirtį, o gyvatė – atvirkščiai, iš požemių skverbiasi į mūsų pasaulį.

  1. Kalanavičius sintaksę ardo, griauna, nepaklūsta jos taisyklėms: šiuo požiūriu jo poeziją nesunku susieti, kaip tai darė šveicarų lituanistas Janas Peteris Locheris, su avangardo poetika. Tad savitumas, kurį sąlyginai galėtume vadinti „kalbiniu vienišumu“, dera su vienatvės, nyksmo, išsiskyrimo temomis, dominuojančiomis rinktinėje. Vienatvė čia – atskirtis nuo kitų žmonių, įvardijama „atokumos“ metafora; mirtis, kai „<…>motinaitė jau neprašo / įvert į adatą siūlaičio – / smėlio žemių / <…> artipilnė jos burna“ (p. 100). Vienatvė taip pat siejama su užmarštimi, tad įsilieja nemažiau skaudi atminties tema: vienatvė, mirtis ir užmarštis yra priešingos buvimui kartu, gyvybei ir atminčiai. Ne be reikalo „mirti“ ir „užmiršti“ yra bendrašakniai žodžiai: ši sąsaja archetipinė, ji slypi, kaip sakytų poetas, „prietemos gylėj žalioj“.

Kas be ko, poetinė vienatvė, paukštiškas eilėraščio atotrūkis nuo bendros žemės ir visuotinio šurmulio lemia ir savotišką jo tamsumą, nepaskaitomumą, hermetiką. Tiesa, tai nebūtinai turi kažką bendra su poeto biografija: iš tiesų A. Kalanavičiaus tekstai kalba visiems, jie individualias patirtis perkelia į visuotinės žmogiškosios būklės lygmenį, o tai yra bene svarbiausias rimto meto pasiekimas. Tačiau įėjimas į šį poetinį pasaulį nėra pats lengviausias: gausybė darybinių naujadarų, sintaksės laužymas, ypač tirštas metaforiškumas – beje, nebūdingas daugeliui XX a. 8-9 dešimtmečio poetų – užtamsina kalbą ir neišvengiamai tos kalbos supratimą. Šie tekstai – pati tikriausia poezija: jie reikalauja tylos, ramybės, susikaupimo, tų pačių dalykų, iš kurių yra gimę. Iš dalies supratu Nepriklausomybės pradžioje A. Kalanavičiaus rinktinės nefinansavusią Dzūkijos valdžią: reikia gerai įsiskaityti, neskubėti, atsiverti, gal net apsiverkti.Moderni ir sudėtinga poezija – ne kiekvieno reikalas, ji ir nesiekia įtikti masėms. Iš tiesų rinkinio lyrinis subjektas – vienišas, be galo liūdnas, kenčiantis, daug ką prarandantis – yra dvasios aristokratas: jis nesimurkdo tamsybėse, purve, chaose, o lyg tas paukštis skrenda į šviesą. Skaidrus liūdesys dažnai paveikesnis už kraujuojantį, suplėšytą, šizofrenišką negatyvumą, kurio mūsų šiuolaikinėje poezijoje kartais jau per daug. Todėl mėgaujuosi šia knyga ir kartu su R. Stankevičiumi džiaugiuosi, kad „literatūrinis poeto A. Kalanavičiaus kelias tęsiasi ir – negana to – iš užmaršties klonių jau baigia išnirti.“ (p. 11)

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s