Svilėsiai ir kerpės

Mano tėvai – mokytojai. Mano teta – mokytoja. Abu seneliai – mokytojai. Aš pati – mokytoja.

Tai gal mokytojams visai gerai, kad jau dinastija susidarė?

Bet kad nelabai. Rimtas bajeris.

Ir žinot, čia ne vien atlyginimų problema. Tie, kurie išprotėja tiek, kad patys veržtųsi į mokyklą (va kaip aš – doktorantūros studijos ir mokykla visu krūviu, ohoho!), paprastai į ją ateina nesitikėdami normalaus uždarbio. Tokia yra iškreipta mūsų socialinė norma: jeigu esi mokytojas, policininkas arba gydytojas, dirbi “iš pašaukimo”. Žodžiu, klesti romantinės Basanavičiaus laikų iliuzijos, kad esam vien dvasia gyvi ir kad valgyt grikius su kefyru labai faina: sveika, lieknas būsi, ko dar skundies? Aišku, hiperbolizuoju, bet ne tiek ir daug. Ir, kas baisiausia, mes tom iliuzijom pasiduodam. Kas per gerųjų samariečių sindromas susiformuoja toj galvoj, aš nežinau, bet kurį laiką tu tiki – kuo nuoširdžiausiai – kad nori daryt pasaulį geresnį ir kad finansai čia nesvarbūs.

Paskui nebetiki, pradedi matyti, kaip pinigai tirpte tirpsta, o darbo tik daugėja. Dar vėliau supranti, kad tavo įtaka mokiniams nėra tokia jau didelė, ką ten – miniatiūrinė. Nieko tu ten per daug nepakeisi. O paskutinė stadija – nebetiki savo kaip individo verte, kaip atsitiko mano tėvams. Tokiems lieka inercija: jeigu jau dirbau mokykloje n+k metų, negi keisiu profesiją?.. Juk manęs niekas neims, niekas nesamdys. Aš nieko nemoku. Aš tik mokytojas. Niekam nesu reikalingas. Esu paskutinis kvailys su idiotiškiausia pasauly profesija. Ir ne, “Maxima” manęs nesamdys, nes nemokėsiu kasos aparatu naudotis. O jeigu ir imtų, neičiau aš ten. Nes pasąmonėje vis tiek kiūto noras dirbti pagal specialybę ir – ką čia slėpsi – būti su vaikais. Domėtis savo sritimi. Tiesiog – būti žmogum tarp žmonių.

Mano tėvai taip ir jaučiasi: beverčiai ir besmegeniai. Socialinė ir politinė sistema sudaro įspūdį, kad mokytoju dirba tas, kuris jau nieko nesugeba, net privačiame sektoriuje įsidarbinti. Kad “Maximos” kasininkė gali eiti į mokyklą dirbti – o ką, negi sunku vaiką pamokyt daugybos lentelės?? Kad mokytojai – mulkių gauja be smegenų, ambicijų ir idėjų. Jie juk nekuria BVP (garbės žodis, skaičiau tokį komentarą, nei verkt, nei juoktis: tas pats absurdiškas samprotavimas, kaip ir tai, kad humanitarai beverčiai). Kai darbinausi į mokyklą, mama sakė: tu nubuksi ten, iš tavęs išsiurbs viską, ką turi, o tada, kai jau nebeturėsi nieko, būsi tuščia, pavargusi ir su sunkia depresija nuo darbo, tave išmes kaip musę iš barščių. Nes nuvarytus arklius nušauna.

Taigi atlyginimai mokytojams net nėra pagrindinė problema. Taip, jie elgetiški. Aš privačioje mokykloje už 20 val. per savaitę krūvį gaunu 460 eurų. Dirbu, patikėkit manim, ne 20 val. Gal trigubai. Juk lietuvių kalba ir literatūra, 11-12 klasės…

Tai kodėl aš dirbu? Galėčiau sau ramiai rašyt disertaciją ir dar prastūminėt kokią chaltūrą privačiam sektoriuj ar kad ir pusdienį prakiūtoti biure: nereiktų kovoti, ieškot plagiato rašiniuose, visokiais būdais raginti laiku atlikti namų darbų, aiškintis kiekvieno psichologinių problemų, kurios jam trukdo rašyti. Dieve mano, kaip humaniškai paprasta būtų iš vietos į vietą kilnoti popierius. Bet žinot, ką? Mokykloje man gera. Mokykla privati. Mes sprendimus priimam kolegialiai. Kiekvienas iš mūsų dalyvauja mokyklos valdyme. Mes tvarkomės taip, kaip atrodo geriausia. Nėra jokios direktorės ar pavaduotojos (pastarosios dažnai būna blogesnės ir kvailesnės už pirmąsias, iš tėvų patirties žinau), kuriai turėtum duoti ataskaitą už kiekvieną pirstelėjimą. Jeigu noriu prieš šimtadienį paleisti iš pamokos – paleidžiu. O valstybinėje mokykloje tai jau būtų kriminalas: neatidirbi valandų, pravaikšta… Jeigu reikia išlėkti į institutą, susikeiti su kolegomis pamokų laiką. Kitur tai būtų visiškai netoleruojama. Kai važiuoju į konferencijas, man nereikia imti nemokamų atostogų, nes mokyklos finansininkė ir administratorė puikiai supranta, kad aš tikrai už tą dieną atidirbsiu. Ir, kas šauniausia, netikrina, atidirbau ar ne. Nes manimi PASITIKI. Aš jaučiuosi žmogumi. (Taip beveik niekada nesijaučia standartinės valstybinės mokyklos mokytojas. Jis sekamas, jo pamokų “valdžia” klausosi už durų, likus 2 minutėms iki pamokos pabaigos, įsiveržia į klasę pasižiūrėti, ar pamoka tebevyksta, ir t. t. Konflikto su mokiniais ar mokinių tėvais metu mokytojas liks kaltas, nes “klientas visada teisus”, o mokiniai ir tėvai pagal šią logiką yra “klientai”. Mano abu tėvus iš darbo siaubingiausiu būdu išmetė ne todėl, kad jie buvo prasti mokytojai, o todėl, kad drįso turėti nuomonę ir ją sakyti pavaduotojoms, bet čia – kitam kartui.) Man patinka mokyti žmones rašyti (kad ir kaip tai sunku), suteikti jiems elementarias literatūros žinias. Mano mokiniai mane įkvepia ne tik dirbti, bet ir gyventi: pabuvusi tarp jų jaučiuosi reikalinga, ne šiaip kokia patvorio dilgėlė. Aišku, kartais jie siaubingai demotyvuoja, bet tai – normali santykių dinamika: neabejoju, kad ir aš kai kada juos gluminu. Galų gale, man patinka skaityti, o besiruošdama pamokoms perskaitau tikrai daug. Taigi mano darbas yra įdomus. Taip, atlyginimas menkas, bet….

Bet dėstytojų universitetuose ir mokslininkų institutuose atlyginimas dar menkesnis. Netikit? O taip. Tiek pat, kiek aš už savo 20 valandų, gauna ir Lietuvių literatūros ir tautosakos vieno skyriaus vedėja. Ji irgi dirba ne 20 valandų. Ir ne 40. Įtariu, kad net ne 60. Nes, šiaip ar taip, ji mokslininkė, be viso administracinio darbo, kurio siauningai daug, dar turi ir kitokią veiklą vykdyti, taškus rinkti. Juk jau senokai akademinis pasaulis veikia “Maximos” lipdukų principu: turi surinkti tam tikrą kiekį taškų – už publikacijas, konferencijas, mokslo populiarinimą, cituojamumo indeksą ir t. t. – kad praeitum atestaciją. Čia nėra instituto ar VU kaltė, ne. Tiesiog taip sistemiškai yra visur.

Šitas siaubingas įprotis nežiūrėti, kiek realiai žmogus dirba, yra įsišaknijęs į visą švietimo sistemą nepajudinamai giliai. Jeigu tu esi paprastas instituto darbuotojas, mokslininkas, pradedantis universiteto dėstytojas ar mokytojas, dar nespėjęs (o galbūt ir nenorintis) užlipti kitiems ant galvų ir gauti geresnę poziciją prie lovio, vargsi su savo 300-400 eurų. Kiti prasisuka, dirbdami dar penkiose darbovietėse ir neturėdami laiko pasiruošti paskaitoms, bet ne visi. Dėstytojas ir turėtų DĖSTYTI, o ne lakstyti kaip Bizdžius po jaują: tada jis skirs studentams pakankamai laiko ir aukštasis mokslas galbūt bus truputį mažiau niveliuotas negu dabar, kur skolą parašyti kokiam žiopliui yra problema, nes… laiko trūksta, per perlaikymui skirtą laiką galėtum lyčną pinigą užsidirbt. Tai ką, sakysite, apsukrumo trūksta, apkrepėję žmonės? O kodėl mokslininkas turėtų būti dar ir vertelga? Čia sistema sukerpėjusi. Filologija – ne mokslas? Atsibodot, teiginys, kad humanitarai nereikalingi, jau nebeįdomus ir net nerodo jūsų išskirtinai “kritiško” ar “logiško” mąstymo, rodo tik tai, kad per daug Užkalinio ir kitų chamų skaitote. Be to, aš kalbu apie VU, seniausios ir neva prestižiškiausios ugdymo institucijos šalyje darbuotojus, o ne vien apie humanitarus. Tai štai, būna, kad dėstytojas nueina į banką, o jam deduoda paskolos būstui, nes… atlyginimas per mažas, neišsimokės. Tuomet Jo Magnifiscencija Rektorius nusprendė skirti socialinę išmoką: jei dėstytojas atneša pažymą iš banko, kad jis – vargeta, tada gauna 100 eur. PAŠALPĄ. taip, tas dalykas taip ir vadinasi – PAŠALPA. Jums tai neskamba kaip pažeminimas? Jeigu visuomenė būtų subrendusi, tai ne tik mokinių tėvai streikuotų, kaip rašė Aušra Maldeikienė; visa akademinė bendruomenė – nuo profesorių iki pirmakursių – eitų ant barikadų ir būtų Paryžius’68 Nr. 2, nes čia jau nebe vien finansų, čia – požiūrio į profesiją, išsilavinimą ir kultūrą bendrai klausimas. O kur dar būdas “tarptautinti” universitetą, atleidžiant savus lietuvius ir priimant kuo daugiau užsieniečių, kaip yra numatyta? Ir taip galima tęsti be galo, tik kad prasmės vardinti bėdas nebėra, jos bado akis ir smirda.

Jei man pasiūlytų rinktis – universitetas ar mokykla – TIKRAI mokykla, be didelių kalbų. Ir tai daug ką pasako. Košė švietimo sistemoj tokia susvilusi, kad net neįsivaizduoju, nuo kurios vietos reikėtų pradėti ją grandyt.

Advertisements

5 thoughts on “Svilėsiai ir kerpės

  1. Pritariu Daivai- skaitau ir neturiu jokių papildymų. Tik liūdna, kad tiems, kurie atsakingi už tokį požiūrį visiškai vienodai.

    Like

  2. Tiesa parašyta! Jei visuomenę tenkina ligoti ir gerokai senstelėję , pervargę mokytojai, kurie dirbs su jų vaikais iki 65 metų, tai , manau, čia net ne mokytojų problema, o visuomenės , kuriai viskas tinka :))

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s