Amžino pasienio zona (apie Dalios Staponkutės “Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja”)

Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ pripažinta kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Nors ir pernelyg neišreklamuota – jokių agresyvių komercinių akcijų atrakcijų – skaitoma ir žinoma. Neretas bičiulis klausia: ar jau perskaitei?.. Lyg kalta vis nuleisdavau galvą: ne, dar ne… Rodos, turėčiau griebte griebti lietuvės rašytojos, filosofės, vertėjos, dėstytojos knygą apie mano numylėtą salą ir nebepaleisti, kol neužversiu paskutinio puslapio. Čia gi minimas ir universitetas, kuriame pati studijavau, ir kalba, kurią moku ir myliu, ir keistoji padalintoji Nikosija, Kipro sostinė, kurios Žalioji linija iki šiol verčia mąstyti apie žmonių atsparumą valstybių ir politikos trapume. Galų gale radau knygą, perskaičiau, padėjau ir – kaip ir vaikščiodama už senosios Nikosijos sienų – mąstau apie grožį ir bjaurumą, banalybę ir savotiškai žiaurią kasdienybę tuo pat metu.

Knyga savo esme yra dvilypė, gal netgi kelialypė. Viena vertus, jis labai estetiška: juodai baltos nuotraukos nekontrastuoja su tamsiu viršeliu, maketavimas tvarkingas, korektūros klaidų nepastebėjau. Galiniame viršelyje knygą į tradiciją „įrašo“ filosofas Dalius Jonkus, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, vertėjas Laimantas Jonušys ir kiti garsūs, nusipelnę, tam tikra prasme – elitiniai Lietuvos kultūros veikėjai. Vadinasi, „Iš dviejų renkuosi trečią“ ir stilistika, ir anotacijomis kreipia skaitytoją į aukštosios kultūros lauką, deklaruoja savo priklausomybę pastarajam. Juolab kad ir L. Jonušio pasisakyme ant galinio atvarto sakoma: „Kaip ir visoje geroje literatūroje, čia nieko kategoriškai neteigiama, bet leidžiama pajusti daugialypį išgyvenimų audinį.“ Ši trumpa citata nurodo pagrindinius aspektus, apie kuriuos gausiuose interviu kalba pati autorė, o kritikai ir kiti besidomintys juos neišvengiamai aptaria. Tai – knygos „gerumas“, solidumas; binarinio opozicijų tarp „juoda“ ir „balta“ tekste atsisakymas – juk net pavadinime pasakyta: „renkuosi trečią“; daugiabriauniškumas, neapibrėžtumas, skirtingi knygose persipinantys stiliai ir balsai, kurie, mano nuomone, ir sudaro šios knygos branduolį.

Iki šiol vis rašiau „knygos“, sąmoningai vengdama nurodyti žanrinę priklausomybę. „Delfi“ parašė, kad čia – esė rinkinys (žr. „Paskelbta kūrybiškiausia 2014 metų knyga“, vasario 24 d.) ir visi, rodos, patikėjo. Kadangi tęsiama pirmojo esė rinkinio „Lietumi prieš saulę“ tematika – gyvenimas Lietuvoje ir Kipre ar, veikiau, tarp Lietuvos ir Kipro – nesunku ir „Iš dviejų renkuosi trečią“ automatiškai priskirti tam pačiam žanrui. Tačiau pati knyga žanrinės priklausomybės nenurodo: anotacijoje sakoma „tekstai“, „knyga“, nors pripažįstama, kad „Lietumi prieš saulę“ buvo esė rinkinys. Jau ir pats esė žanras įstrigęs kažkur tarp publicistikos ir to, ką kasdienėje kalboje vadiname „grožine literatūra“. Staponkutės knygoje šis „tarpiškumas“ dar komplikuojamas, nes tekstų intymumas, asmeniškumas, kone su tiksliomis įvykių datomis pateikiami pasakojimai leistų bent kai kuriuos iš jų priskirti memuarų ar autobiografijos žanrui. Kai kuriose teksto dalyse, ypač ten, kur kalbama apie šeimyninį gyvenimą, ši „vieša išpažintis“ mane kiek trikdė. Skaitant kartais susidarydavo įspūdis, kad kišuosi į kažkokio nepažįstamo žmogaus privačius (jei nesakysime – intymius) reikalus. Minimos konkrečios vietos, žmonės, kurių vardai nepakeisti, pvz., Švedijoje gyvenantis graikų kilmės rašytojas Teodoras Kalifatidis, vyras Chrisantis, dukros Nefelė ir Elektra. Ko gero, ir kiti minimi asmenys – jaunystės draugė Patricija, dėstytojai ir kiti studentai iš Sankt Peterburgo – yra realūs, visiškai atpažįstami ir nei kiek „neužmaskuoti“, rodomi su tikraisiais savo vardais ir, matyt, neišgalvotomis aplinkybėmis.

Viena vertus, tiesosaka stiprina „tikrąją“ publicistinę kasdienybės plotmę, kelia absoliučios autentikos įspūdį. Kita vertus, tas pats Teodoras Kalifatidis autorei sakė; „Jis [rašymas – E. B.] turėtų būti meistriškas akių dūmimas“ (p. 164). Būtent gražaus, estetiško, profesionalaus „melavimo“ knygoje labiausiai ir pasigedau. Literatūra nėra rašymas sau apie save ir savo draugus – tam galima susikurti dabar populiarų tinklaraštį. Kad ir koks įdomus būtų Staponkutės gyvenimas, kad ir kaip žaviai, geru stiliumi ji reflektuotų savo patirtis, kad ir kokios aktualios jos būtų dabarties kontekstuose, norėtųsi kiek daugiau nusišalinimo, žvilgsnio iš šalies ne tik į Lietuvą ir Kiprą, bet ir į save. Natūralu, kad suvokėja ir autorė šiuo konkrečiu atveju yra tas pats asmuo, ir jos sąmonė apglobia įvykius, reflektuoja, lygiai kaip nuotraukos apglobia tekstus. Tačiau tas begalinis intymumas, asmeniškumas į pabaigą įkyrsta: bent kiek sveikos autoironijos sustiprintų refleksijomis, pamąstymais kuriamą universalizavimo strategiją, kuri dabar dingsta asmeniškumų miglose. Atrodo, kad tai – kone „terapinis rašymas“, kai žmogus išsikrauna, išlieja savo skaudulius, jų pernelyg „neliteratūrindamas“.

Nepaisant šio sąlygiško ir šiaip jau subjektyvaus priekaišto, reikia pripažinti, kad kitais aspektais knyga sukonstruota labai gerai. Pagal ryškiausią, dominuojančią temą ji suskirstyta į penkias dalis: „Judėjimas ratu“, „Daugų ir mylimųjų išlydėjimas“, „Vieta ta pati – kryptys naujos“, „Kalbų maršrutai ir stotys“, „Trečiosios šalies nuojauta“. Po kiekvienos dalies yra tarsi trumpas apibendrinimas, išskirtas žvaigždutėmis ir išryškintas kitokiu – pasviruoju – šriftu. Šios poetiškos interliudijos dalis ne tik atskiria, bet ir sujungia, mat jose ima ryškėti kitoje dalyje sąlygiškai dominuosiančios temos kontūrai. Įvykių chronologijos, žinoma, nesilaikoma, nes ši knyga ir nėra pasakojimas su aiškia intriga, siužetu: ateitis, praeitis, dabartis nuolat persipina suvokiančiajai mąstant, samprotaujant. Samprotavimas, kaip dažnai būna esė, gimsta iš įvykio, prisiminimo, pamatyto vaizdo. Autobiografinis „gyvenimo pasakojimas“ lipdomas it bičių korys: iš mažų langelių, o ne visas iš karto, vis grįžtant prie to, kas anksčiau lyg buvo nutylėta, atrandant kitų mąstymo ir matymo aspektų. Pasakojimas tampantis, atsirandantis ir vėl išnykstantis, punktyriškas. Visai kaip vartojama kalba: daugtaškiai ir brūkšniai skaido, trupina ilgus, intonaciškai banguojančius sakinius, paryškindami kalbos ir minties elipses. Knygoje rodomas buvimas emigracijoje, kai dvi kultūros dėl subjekto ir grumiasi, ir jį atstumia, palikdamos kažkur savoje, trečiojoje erdvėje, irgi yra netolydus, nepastovus, verčiantis keistis, keliauti, nerasti vietos: „Mėgstame sakyti: ‚Nieko geriau už namus nėra‘, tačiau esama ir kitos patirties, kuri byloja – nėra tokios vietos kaip namai. […] Namai gali būti ir išgalvoti…“ (p. 97).

„Išgalvotų namų“, „aklo kapitono“ metaforos deklaruoja bevietiškumą, pokolonijinę, emigrantišką sąmonę ir tapatybę. Tai – hibridinis būvis hibridinėje kalboje: „dabar, rašydama lietuviškai, rašau truputį graikiškai ir nuolatos verčiu“ (p. 168). Kultūros vertimas – pozityvi teorinė sąvoka, kuri šiuolaikinių teorijų kontekste siejama su susikalbėjimu, Kito priėmimu, kultūrinės ir kalbinės hegemonijos atsisakymu. Tačiau Staponkutės knygoje ta „mažoji odisėja“, kai reikia „iš dviejų rinktis trečią“, t. y., tarpinę būtį, anaiptol nėra nei linksmas, nei malonus. Tai – sunkus kelias, verčiantis nuolat keliauti ne tik fiziškai, bet ir mintyse, vargti ir jaudintis, kai kiprietės dukros atmeta motinos gimtąją kalbą, kai vyras, grįžęs į Kiprą, virsta dar didesniu kipriečiu (p. 61), o būdamas Lietuvoje šilčiau bendrauja su anyta negu su žmona. Galų gale, maža ir uždara sala Viduržemio jūros rytuose nesuteikia emigrantams ypatingų galimybių: „Visos tos autoriteto ir realybės stokojančios šalys, tas istorinis Europos paveldas nelyginant seno grožio griozdynas mums, ieškojimų komediantams, nesiūlo nieko, nebent – vis didesnius atmosferos svyravimus…“ (p. 86). Vis dėlto Lietuvos ilgimasi ir dėl jos pačios kaip tėvynės statuso, ir kaip prisiminimų erdvės ir kaip artimų žmonių susibūrimo vietos: tėvų, babytės, draugų, bendraminčių. Kaip ir dera pagal pavadinimą – „odisėja“ – nuolatinė stokos būsena ragina keliauti ir į tėvynę, ir į Kiprą, ir į svečias šalis. Šios knygos subjektas būtent toks ir yra – keliautojas, nomadas ir kūnu, ir protu, net vertimas ryškėja kaip tam tikra kelionės forma: „Keliauji pasitelkusi kūną, kurį parengia atkakli dvasia, sekdama paskui jį kaip ištikima palydovė ir neatsilikdama nei per žingsnį“ (p. 93).

„Iš dviejų renkuosi trečią“ yra filosofiškai intymi (ar intymiai filosofiška) emigracijos patirties analizė. Nuolatinis tarpiškumas – tarp Lietuvos ir Kipro, tarpininkaujanti vertimo veikla, praeities ir ateities, tarp filosofijos ir literatūros, tarp esė ir autobiografijos, – reiškiasi visuose teksto lygmenyse. „Diogeno“, senovinio pasienio sergėtojo vaidmuo patikimas nomadiškos emigracinės sąmonės subjektui, kuris atitrūkęs nuo tėvynės, tačiau jaučia jos stoką, nėra praradęs su ja nei kalbinio, nei dvasinio ryšio. Būtent šis savotiškas „teoretiškumas“, filosofavimas išskiria Staponkutę iš kitų iš emigracijos ir apie ją rašančių autorių būrio. Sunku nuneigti ir tai, kad autorė turi neabejotiną kalbos pojūtį, jaučia jos melodiją, ritmą. Diskursas tarpinis, „diogeniškas“ turint omenyje ne tik žanrą, bet ir kalbėjimo būdą: eseistinė plotmė derinama su lyrizmu, įsijungia kitų veikėjų balsai, intonacijos, graikų, rusų, anglų, prancūzų kalbų nuotrupos.

Temų ir idėjų lygmenyje esama diskutuotinų dalykų. Aš, kaip dalį savo laiko gyvenusi Kipre, nesutinku su kai kuriais konkrečiais pastebėjimais apie kipriečių mentalitetą, pvz., kad kipriečiai nekreipia dėmesio į tai, ką apie juos galvoja užsieniečiai (p. 50). „Nerūpi“ tol, kol nepalieti jiems skaudžios temos. Galbūt čia kartų skirtumas, bet tie žmonės, su kuriais teko bendrauti man, yra dar pažeidžiamesni ir kompleksuotesni negu dauguma lietuvių. Kipras – atskira valstybė, padalinta maždaug per pusę: pusė salos – nepriklausomas Kipras, o pusė – Jungtinių Tautų organizacijos nepripažįstama Šiaurės Kipro Turkų Respublika, įkurta po Turkijos pajėgų įsiveržimo į salą 1974 m. Graikiškai kalbantys kipriečiai, gyvenantys „europietiškoje“ pietinėje dalyje, jaučia didžiulį norą būti graikais. Tikrosios Graikijos graikai, kiek yra tekę kalbėtis, į kipriečius dažnai žiūri kaip į „kaimo jurgius“ be išsilavinimo ir kultūros. Kai pažįstamo kioskininko paklausiau, ar Kipre yra kokių vietinių rašytojų, jis papurtė galvą ir pasakė, kad ne, nėra, visi rašytojai – graikai. Kitaip tariant, kipriečiai, kaip ir lietuviai, turi stiprų „mažųjų“ kompleksą, kai patys bijo mąstyti sava galva ir remtis į savo autentišką kultūrinį paveldą, todėl mokosi iš „didžiųjų“. Šis pamąstymas, žinoma, nieko nesako apie Staponkutės rašymo kokybę, tiesiog parodo joje neišryškintą abiejose šalyse – ir Kipre, ir Lietuvoje – vykstantį mentaliteto pokytį, kurio sučiuopti galbūt ir neįmanoma: tam reikia praėjusio laiko, kuris leidžia į dalykus pažvelgti refleksyviai, apibendrinančiai. Kitaip tariant, Staponkutės knyga vertinga ne tik kaip gražus artefaktas, gaivus, anti-banalus, nepriplėkęs „emigrantų literatūros“ dvelktelėjimas ar įdomios formos eseistikos pavyzdys, bet ir kaip diskusijų partnerė, raginanti įsigilinti į mažų šalių būvį globalizacijoje ir jį kritiškai permąstyti, pagalvoti, ką galime apie save suprasti iš kitų, rodos, radikaliai skirtingų, kultūrų.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s