Sistema, kuri tau trenkia galvon

“Burbantys žmonės nepuošia pasaulio”, – pagalvojau šįryt gerdama kavą. Reikia žiūrėti pozityviai. Reikia visais, visur ir visada džiaugtis. Šypsotis – nesvarbu, ką patiri, reikia šypsotis, nes tik tada būsi žavus ir drąsus, t. y., atitiksi šitos visuomenės, kuriai prastas tonas yra kalbėt apie bet ką, kas nėra gyrimasis savo pasiekimais ir pažįstamų apkalbos, standartą. O jei į savo FB įsikelsi rūžavo kačiuko nuotrauką – tuo geriau, iškart gauni karmos taškų. Tik pabandyk kažką daryt ne taip. Tik pabandyk per daug mąstyt.

Dalyvavau projekte “Renkuosi mokyti”, apie kurį buvau girdėjusi labai daug gerų žodžių. Nuoširdžiai norėjau dirbt mokykloje – labai ilgėjausi savo darbo. Ir dabar ilgiuosi. Korepetitoriauti nėra tas pats: individualus darbas yra lengvesnis, mažiau išsunkiantis, nesi įpareigotas išeiti kažkokių “programų” – kaišai raštingumo skyles, kovoji su tinginyste, motyvuoji, ir viskas. Svarbu parodyt, kad tau rūpi: tada tas tingus paaugliukas tarsi susigėsta, kad tau rūpi, o jam ne, ir pradeda bent apsimetinėt, kad jam rūpi.

Taigi norėjau grįžt į mokyklą. Atrankos etapai buvo tokie:

1) Užpildyti pirminę atrankos anketą (ten užtrukau apie 15 min, gal kiek daugiau – įprastinė anketa);

2) Užpildyti didžiąją anketą (ten užtrukau apie 4 valandas, nes reikėjo rašyti dvi esė po 1000 žodžių apie švietimą ir dar visko daug pasakoti apie save: kada buvai atsakingas už grupę žmonių? kokia savanoriška veikla užsiiminėjai? papasakok apie sunkiausią savo gyvenimo situaciją ir kaip sekėsi ją suvaldyti? ir t. t.)

3) Eiti į grupinę atranką (ten truko apie 3.5 val., jei neskaičiuosime važiavimo, ieškojimo ir kt. Reikėjo diskutuoti, vėl pasakoti apie save, dar diskutuoti, dar pasakoti apie save. Šiaip buvo labai įdomu ir labai patiko.)

4) Vesti pamoką (užtruko nežinau, kiek, ruošiausi kelias valandas, o paskui dar apie 2 val. pats procesas su kitų pasiklausymais. Bet vėlgi – buvo labai įdomu.)

5) Individualus pokalbis (apie 45 min.)

Penki etapai, kad galėtum dirbti darbą, kuris Lietuvoje vertinamas mažiau nei santechniko ir pinigų, ir (labai dažnai) moraline prasme – VA ČIA TAI BENT. Sukuria tobulą iliuziją, kaip tai svarbu ir koks esi reikalingas. Galvoji: “Dievaž, jei su manimi penkis etapus cackinasi, vadinasi, jiems tikrai manęs reikia?” Juolab jei nuoširdžiai tiki, kad mokytojo profesija yra viena svarbiausių. Jei ir tu, it koks Andrius Tapinas, mielai įvestum skaitymo suvokimą nuo pirmos klasės. Nes žmonės neskaito, o jei skaito, nesuvokia, o jei nesuvokia, nefunkcionuoja visuomenėj ir balsuoja už Zuokulas ir Uspaschius. Arba nusprendžia, kad Rusija yra nuostabi valstybė. Etc. etc. Kitaip tariant, jei manai, kad mokytojas MOKO, o ne rašo skaičiukus į dienyną.

Taigi pasijunti norimas, reikalingas. Tau asmeniškai skambina programos koordinatorės, siūlo vykti į Karmėlavą dvejus metus dirbti gimnazijoje. Pamąstai, paskaičiuoji: čia, Vilniuje, gali susveikti vertimų, papildomų pamokų, rašyti recenzijas. Pradeda kirbėti mintis apie tolesnių studijų galimybę. Pradedi skaičiuoti pinigus: pradedančio mokytojo alga sueis kelionėms, buto nuomai ir maistui. Nepasidėsi nieko. Gyvensi nuo algos iki algos. Šalia net nebus padorios bibliotekos – reiks važinėti į Kauną. Automobilio neturi, taigi atkrinta ar bent smarkiai apmažėja galimybė lankyti vakarinius kultūros renginius. Ne, sakai skaudama širdim ir pasijunti mažumėlę kaltas. Juolab kad programos koordinatorė nepatenkintu balsu sako: “Gal susidėliok prioritetus? Turbūt jau nebenori į mokyklą?” Ir tada turi aiškintis it koks nusikaltęs mokinukas, atsiprašinėti.

Tau vėl paskambina po kelių dienų, sako: yra pusė etato vienoje Vilniaus gimnazijoje, ar nori? Apsidžiaugi: pusė etato – pats tas, toks kaip ir darbas-hobis, panašiai kaip ir mąstai apie mokyklą. Nueini į darbo pokalbį. Direktorė tave priima. Sako: “Norėčiau su Jumis bendradarbiauti.” Vėl pasijunti gerai – kažkuo reikšmingas, reikalingas, toks, kuriam kažkas patikės dvi devintokų klases.

Jau lyg viskas sutarta. Bet – bėda bėdelė – programa tave mėnesiui nori išvežti iš Vilniaus. Visai liepai. Liepos pirmą doktorantūros stojamieji. Kai pasakai, koordinatorės veidas it perkandus citriną. Dar blogiau – po to kelioms dienoms turi išvykti į Berlyną. Aiškini, atsiprašinėji, jautiesi kaltas. Į tave žiūri nusivylusios mamytės išraiška. Suprantu – vienas iš programos reikalavimų yra dalyvauti toje stovykloje. Na bet jei 6 dienas praleisiu, ar čia bus tragedija? Pasirodo, bus, ir dar kokia.

Ketvirtadienį vakare gauni priminimą, kad penktadienį reikia ateiti į kažkokį 6 “Renkuosi mokyti” kartos susitikimą, o po to bus kažkoks prisistatymas ir 5 kartos išlydėjimas į alumnius. Tą dieną sužinai ir apginto magistro pažymį. Penktadienį turi eiti į darbą, mokyti užsieniečius lietuvių kalbos. Aišku, ir anksčiau siuntė laišką, kad bus kažkoks renginys, kažkoks prisistatymas. Sutikite – “kartos prisistatymas” neskamba rimtai. Daug rimčiau atrodo dirbti: versti ir mokyti. Būtent tą ir darai penktadienį, parašęs trumpą emailą, kad negalėsi dalyvauti, nes renginys vyksta nepatogiu laiku – 13 h dienos susitikimas, o “prisistatymas – 15 h. Vidury darbo tau skambina ir sako: “Bet juk dalyvavimas PRIVALOMAS, išeik iš darbo!” Pasiuntu. Pinigai iš dangaus nebyra. Piktai (net nešaukdama) sakau, kad ne, tikrai neišeisiu iš darbo, ir kad ne, tikrai neisiu į jokį renginį. Kad turiu savo veiklos ir tikrai nelakstysiu paskui “Renkuosi mokyti” į kiekvieną jų šventę. Darbas – kitas dalykas, jo ir noriu, bet “kartų pristatymai” ir “privalomas” dalyvavimas juose – na jau atleiskite. Net diplomų įteikimas nėra privalomas: jei nori, gali į šventę neiti, o diplomą pasiimti kitą dieną dekanate. Gaunu moralą. Vėl kvestionuojami mano prioritetai.

Galų gale susisuku ir vos ne vos spėju 15 h. Atsiprašau koordinatorės. Ji žiūri į mane taip, lyg būčiau nužudžiusi žmogų. Praneša, kad mums reikia pasikalbėti dėl programinių įsipareigojimų. Dar kartą jos atsiprašau. Gaunu piktą žvilgsnį ir suspaustas lūpas. Išėjusi pasiklausiu kitų, kokie tie programiniai įsipareigojimai. Pasirodo, visi privalo pasirašyti sutartį, pagal kurią dvejus metus privalau išdirbti mokykloje. Čia viskas gerai: vadinasi, dvejus metus turiu garantuotą darbą. BET: taip pat privalau dalyvauti vasaros stovyklose po mėnesį, duoti kažkokias velnio ataskaitas apie savo veiklą, kas mėnesį visą savaitgalį vėl važiuoti į kažkokius mokymus. Jei sąlygas vykdau nepatenkinamai arba jei nusprendžiu nutraukti šitą avantiūrą (tarkime, įstoju į doktorantūrą ir gaunu stažuotę), turiu grąžinti programaai daugiau nei 7000 eurų. Ir ne, nulių ne per daug.

Pirmąkart mano pasiryžimas susvyruoja. Ne, ne pasiryžimas dirbti mokykloje, o būtent dalyvauti programoje. Juk laipsnio nesuteikiančios pedagogikos studijos kainuoja 2200 eurų, ir po jų gauni oficialią kvalifikaciją. “Renkuosi mokyti” tau neduoda nieko oficialaus, jokios kvalifikacijos, nes jie nėra ta institucija, kuri galėtų ką nors oficialaus išduoti. Pakalbu su kitais programos dalyviais. Jie irgi abejoja. Kai kurie pasako frazę: “Dėl šitos programos išėjau iš darbo…” arba: “Tiek paaukojau, o čia…” Iš tiesų, absoliučiai visi paskutinių etapų dalyviai rinkosi mokytojo kelią ne todėl, kad būtų daugiau nieko nesugebantys bedarbiai, o todėl, kad nuoširdžiai RINKOSI MOKYTI.

Pirmadienį paskambinau savo mokyklos direktorei ir paklausiau, ar ji nepriimtų manęs šiaip, be jokių programų. Bet pasirodo, dalyvavimas programoje kažkuo naudingas ir pačiai mokyklai – nesigilinau, kuo, bet lyg kažkas susiję su valstybės rėmimu, geresnėmis sąlygomis. Taigi direktorė mandagiai pasako, kad jos nuostata buvo samdyti žmogų būtent iš šios programos. Po kokių 10 minučių man paskambino programos koordinatorė (ta su citrinos veidu) ir tragišku balsu pasakė, kad “tavo prioritetai mums nepriimtini, mums reikia žmogaus, kuris visiškai atsiduotų programai, o tu stosi į doktorantūrą, šiaip visokios veiklos daug turi, taigi mums netinki ir į šeštą “Renkuosi mokyti” kartą tavęs nekviečiame.”

Man netgi nebuvo labai pikta. Nesmagu – taip, nes projekto tinklapyje beviltiškai trūksta informacijos apie visus tuos “programinius įsipareigojimus”, finansines sankcijas, galų gale, patį programos planą – kad tave nuolat išveža į mokymus, kad iš tavęs tikisi, jog daugiau gyvenimo neturėsi ir daugiau nieko papildomai daryti negalėsi. Kad potencialūs doktorantai nepageidaujami, nes “kentės dalyvavimas”. Kitaip tariant – kad iš tiesų dalyvaudamas renkiesi ne mokyti, o dalyvauti programoje. Ir save atiduodi ne mokiniams (kas pabrėžiama labai profesionaliose reklamose ir šūkiuose), o būtent PROGRAMAI. Ne tu sprendi – sprendžia programa. Ne vien direktorė ir pavaduotojos yra tavo viršininkai – dar ir programos “mamytės”, kaip jos pačios prisistatė (sic!). Žodžiu, esi reikalingas globos durnelis, kuriam neleidžia pačiam prisiimti atsakomybės, kuris nuolat yra kontroliuojamas kaip Orwello romane…

Pakalbėjau su tėvais. Jie, abu mokytojai po gerą keturiasdešimtmetį, man sakė: neik, vaikeli, į mokyklą, nes ten yra pelkė, kuri tave įtrauks, nudurnins, įrodys tau, kad nieko nesugebi ir kad tavo vienintelis tikslas – išlikti mokykloje. O kad išliktum, šunuodegiausi visiems: neši “mažas dovanėles, kurios stiprina draugystę”, kartais – atvirus kyšius, jei tik pasakysi ką ne taip, būsi kviečiama ant kilimėlio ir klausysiesi plūdimo ir grasinimų. Ir neturėsi, kur išeiti, nes apie mokytojus sklando nekoks gandas ir jokia, jokia įmonė neims buvusios “učilkos”. Ir būtent todėl norėsi tik išlikti. Ir šunuodegiausi… O jei iškiši galvą iš rėmo, tau ją kirs…

Kai dirbau licėjuje, to nejutau. Netgi priešingai – buvo palaikymas, draugiškumas. Direktorius nesikišo: kol vaikai ir tėvai nesiskundžia, daryk, ką nori. Pamenu, kai dar pati buvau mokinė, vienuoliktoj klasėj kai kurie mūsiškiai parašė skundą apie matematikos mokytoją. Direktorius parodė jai didžiulį lojalumą: kvietėsi pasirašiusius mokinius, aiškinosi, kas blogai, prašė mokytojos neišeiti. Ji pati išėjo – toks skaudus buvo tas peilis į nugarą. Išėjusi susirgo sunkia depresija. Daugelyje mokyklų (bent jau tose, kuriose dirbo mano tėvai) direktorius tikriausiai būtų ją mikliai “išėdęs”, o ne įkalbinėjęs pasilikti. Gal todėl licėjus ir yra licėjus, pasiekiantis aukščiausių rezultatų, kad administracija turi bent kažkiek lojalumo darbuotojams, juos skatina, palaiko iniciatyvas, o ne trenkia galvon, vos pabandai daryti kažką kitaip?

Šitas skauduliukas dėl “Renkuosi mokyti” labai mažas, juolab kad ir pati esu kažkiek kalta: nepakankamai išsiaiškinau, kur lendu, nepasikalbėjau su ankstesnių kartų žmonėmis. Pasidaviau reklamai ir propagandai. Daug didesnis skaudulys – bendra padėtis mokyklose, kuri skatina mokytoją ne tobulėti kaip specialistą, o paklusti it avelei, automatiškai vykdyti tai, kas sakoma. Tie, kurie sistemai nepaklūsta, kurie turi tam drąsos, galų gale, tos mokyklos, kuriose administracija yra žmoniška, pasiekia ir žmoniškų rezultatų. Ir turbūt kiekvienas mokytojas jaunystėje mano, kad kažką pakeis, kad išmokys, kad bus mylimas, įdomus, lygiai kaip ir aš to tikėjausi ir vis dar tikiuosi. Deja, daugelio viltys subyra, ir dėl to kalta tikrai ne vien talento ar idealizmo stoka. Švietimo sistema yra linkusi kurti vidutinybes: vidutinius mokytojus ir vidutinius mokinius. Nes mąstantis nepatogus, jis nebus avis.

Advertisements

One thought on “Sistema, kuri tau trenkia galvon

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s