Apie idealizmą

Vakar kažkaip asmeniškiau pasikalbėjau su mokine, norinčia stoti į mediciną. Bandžiau išsiaiškinti, koks velnias ją neša į tą galerą. Visi juk žino, kad medicinos fakultetas – ne pati maloniausia vieta. Ten į studentą nežiūri kaip į žmogų. Natūralu, kad po to ir didžioji dalis gydytojų į pacientą nežiūri kaip į žmogų. Kai apie tai kalbėjomės su mediciną baigusiais, vienas jų pasakė: “Iš savo studijų išsinešiau tris esminius dalykus: 1. Pacientai užknisa; 2. PACIENTAI užknisa; 3. Pacientai UŽKNISA.” Po pauzės pridėjo: “Geriausias pacientas – jau miręs arba dar nesergantis.”

Nuostabus antropologinis modelis, pagalvojau tada. Geriausias pacientas – kai jis nėra pacientas, nes jo jau (arba dar) nereikia gydyti. Čia lygiai tas pats, kaip pasakyt – “geriausias žmogus yra jau miręs arba dar negimęs”. Cinizmas, kuris yra toks natūralus, kad beveik žavingas. Beveik.

Taigi ta mano mokinė (apyžioplė, lėtoka, su nekokia atmintim, psichiškai lengvai pažeidžiama – bent dabar visai nepanaši į medikę) nusišypsojo ir pasakė: “Noriu padėt žmonėms.” Aš švelniai pasakiau: “Bet juk yra daugybė būdų padėt žmonėms, medicina tik vienas iš jų ir labai tiesioginis. Gatvių šlavėjai irgi padeda žmonėms, nors nesiūlau Jums gatvių šluoti vien dėl finansų ir visuomenės požiūrio. Jūs esat labai švelni, estetė, o ten žmonės praktiški iki cinizmo, dažniausiai stoja dėl pinigų, dėstytojai į juos žiūri kaip į šunis, Jums gali būti sunku ir nemalonu, numuš visą norą…” Ji nusišypsojo pusiau švelniai, pusiau ironiškai ir pasakė man, kaip kokiam nesusivokiančiam vaikui: “Bet juk aš labai noriu, aš būsiu kitokia, aš nevergausiu sistemai, aš netapsiu cinike!” Ir tai buvo toks natūralus idealizmas, toks nesuvaidintas, kad irgi beveik žavus.

Kai ji man šitai pasakė, pajutau kartu kaltę – ak, aš nenoriu konkretiem žmonėm suleidinėt ketonalio, kai jie naktį klykia nuo onkologinių skausmų, aš noriu prisidėt prie kultūros, ar mokytojaudama, ar rašydama, ar belekaip, kolektyvinis būvis man gražesnis negu individualus, gera kultūra ir individą daro laimingesnį – ir siaubingą, širdį gniaužiantį, veriantį gailestį. Manau, kiekvienas iš mūsų išgyvena savo idealizmo laikotarpį, o daugelis filologų idealistai lieka ilgai, ilgiau, negu kiti. Be savotiško idealizmo šitoj srity nieko nepadarysi. Bet žodis “savotiškas” čia raktinis: tai nėra lakstymas ir daužymas galvos į sieną, ir rėkimas, kad “aš padarysiu kultūrą geresnę! Aš padarysiu visuomenę tobulesnę!” Ne, tai veikiau yra bandymas įnešti savo grūdą į bendrą aruodą. Tyliai, ramiai prisidėti. O kai grūdas jau aruode, jis tampa visų, ne tavo vieno. Todėl visada maniau, kad tikras humanitaras jaučia savo jėgą ir savo vertę, bet tuo pat metu mano esąs bejėgis, silpnas, vienišas. Šitas “bipoliškumas” neleidžia manyt, kad viską žinai, kad viską gali. Humanitarinis būvis norom nenorom išmoko kuklumo. Idealizmas tada reiškiasi kaip tiesi laikysena, principingumas, bandymas prisidėti prie kultūros, kuri didžiajai visuomenės daliai rūpi ne tiek jau daug. Mano “idealizmas” – kai nesijaučiu užtikrinta nei savim, nei savo veikla, o vis tiek kažką darau. Kaip kažkada sakiau geriausiai draugei: “Prie filologijos diplomo gavau du bonusus: nemokamą bilietą į Sibirą, jei bus karas, ir amžiną neužtikrintumą.”

Darbas su žmonėm idealizmą griauna daug greičiau, nei darbas su tekstais. Galbūt todėl man pasidarė taip pasiutusiai gaila tos merginos. Jai pakaks nueiti į naujagimių skyrių, kur motinos pagimdo ir palieka vaikus, panašiai kaip stomatologijos kabinete paliekam išrautą dantį. Tam skyriuj amžinai trūksta vilnonių kojinyčių. Žmogus pradeda savo gyvenimą nuo kojinyčių, kurias numezgė suirzusi seselė, kažkas nupirko iš “Humanos”, sunešė geri žmonės, kurias prieš jį avėjo jau balažinkiek naujagimių. Ką jau kalbėt apie vidaus ligų skyrių, kur trisdešimtmečiai alkoholikai gydos nuo pankreatito. Kartais galvoju – gal ir gerai, kad tas fakultetas šlykštus kaip velnias ir tuos studentus traumuoja kaip tik gali. Jiem lengviau po to. Ne lengva, bet bent kiek lengviau. Tolygus perėjimas, o ne šuolis iš 5 metrų žemyn galva.

Pati pradėjau dirbt su žmonėmis septyniolikos. Dirbau gide Vilniuje. Darbas patiko: užsieniečiai buvo malonūs žmonės, kuriuos, matyt, kažkiek žavėjo, kad mokyklinio amžiaus mergytė žibančiom akim laužyta anglų kalba jiems porina apie savo gimtąjį miestą. Gaudavau šypsenų, arbatpinigių, kavos. Žinoma, būdavo visokių momentų, tačiau šitas gyvenimo periodas man patiko.

Kai pradėjau dirbti su lietuviais, nuo darbo mane ėmė purtyti. Aš jiems atiduodavau visą save – visai taip pat, kaip dirbdama su užsieniečiais – o jie vis tiek sugebėdavo mane priversti jaustis žemesne. Dažnai iškildavo argumentas: “Ką tu gali apie tai išmanyt? Kiek tau metų?” Tapau paslaugų teikėja: nei daugiau, nei mažiau. Tada pirmąkart supratau – man buvo berods 19 – kad visai nereikia savo darbo atlikti iš visos širdies. Priešingai – geriau, kad jokio nuoširdumo ten nebūtų, nes išeikvosi save. O savęs eikvot su turistais, kurie “nuleis” ant tavęs savo lietuvišką nevisavertiškumo kompleksą ir ramūs nužygiuos valgyt į pirmą pasitaikiusią piceriją, visai neverta: mat taip jau gamtos patvarkyta, kad neuronai neregeneruoja. Kad reikia bendrauti pagarbiai, nekelti konfliktų, tačiau – tik tiek. Kad Romoje geriau neiti valgyti su grupe pietų per laisvą laiką, nes tada tapsi dar ir pusiau padavėja, kuri turės skaičiuoti pinigus, užsakinėti maistą, atsakinėti į tūkstantį klausimų, bendrauti su restorano darbuotojais už visą grupę ir kiekvieną jos narį atskirai ir stengtis, kad visi liktų patenkinti. Ir nuolat šypsotis. O po to vėl išbėgti į kepinantį karštį ir vesti ekskursiją toliau. Taigi geriau būti nedraugiškai, bet pailsėti: pameluoti grupei, kad turi neatidėliotinų firmos reikalų, ir įlįsti į kokią šoninę gatvę, kur tūlas turistas nekiš nosies. O po dešimties naktų nemigos ir visokių problemų sprendimo – kam koja lūžo, kas paklydo, kas dokumentus pametė, kam aš asmeniškai nepatinku, kam karšta, kam autobusas nepatogus – gauti skuduru į veidą, kai tau pasako, kad esi PER JAUNA ir todėl NEGALI TOKIO DARBO DIRBTI.

Lygiai taip pat yra ir dirbant pedagoginį darbą. Gali bandyti išmokyti, ieškoti metodikos, daryti pratimus, aiškinti tūkstantįkart tą patį. Netgi ne GALI, o PRIVALAI. Turi būti ir draugiškas, negąsdinti mokinių. Tėvai turi matyti rezultatą. Mokiniai turi būti geros nuotaikos. Tai vis tavo pareigos. Nekalbėkim jau apie popierizmus. Kokios tavo teisės? Na, turi teisę gyventi, laikyti katę, kartais pamiegot ir kartais pavalgyt. Ar turi teisę kažko pareikalauti iš mokinio? Na, turi, tačiau tik tiek, kiek mokinys nesiskųs tėvams. Nes tada bus blogai. Labai blogai.

Ir todėl kai ta mergina man su įsitikinimu pareiškė, kad ji “pakeis sistemą” arba bent jau į ją “nereaguos”, beliko tik nusišypsoti ir labai ramiai pasakyti: “Mes čia užsišnekėjom, o darbai nejuda, tai gal paskaitykit trečią pratimą…” Kad ir ką sakytum, idealisto nenuginčysi. O ir nereikia. Žmogus turi padaužyt galvą į sieną, nes kančia (ar bent liūdesys) verčia subręsti.

Advertisements

One thought on “Apie idealizmą

  1. “Tu dar esi labai jauna”, “kai užaugsi suprasi”, “čia tik jaunatvinis maksimalizmas”, “ką tu gali pakeisti”. Ir t.t.
    Aš irgi buvau jauna idealistė, kuri norėjo stoti į mediciną, nors gal nebuvau tinkamiausias žmogus. Tiesa, esu visiškai šaltakraujiška, kas padeda. Bet cinizmas kaip tik dingo pradėjus dirbti su žmonėmis. Nes žiūrėjau į juos kaip į žmones, ne kaip į pacientus. Dabar žiūriu kaip į pacientus, nes taip lengviau. Ir gal mano specialybė emociškai lengvesnė. Bet čia smulkmenos. Esmė, kad tikro idealisto daužymai į sieną nenužudo. Kai kuriuos primigdo, kai kuriuose atskleidžia kas jie iš tiesų yra. Būna idealizmas, kuris atrodo kaip idealizmas, bet yra tik išmoktos frazės, kalbos šablonai, kai nemoki tiksliai pasakyti ką jauti ir galvoji, bet žinai kaip pasakyti ko iš tavęs tikimasi. Tokiu atveju ir tampama ciniku ir nusivylėliu. Šiaip medicinos studijos labai įdomios ne vien turinio prasme, bet ir įtaka pačiam studijuojančiam. Jūs teisi, studentus luošina kaip gali, bet dabar studentai labiau moka patys pasigerinti sąlygas, laisvės karta.
    Man sakė nestoti, bet nelabai aiškino kodėl. Dabar galėčiau mokyklinei sau pasakyti: būsi neįvertinta, negerbiama nei valstybės, nei paciento, mokės neadekvačiai mažai pinigų, o stengsiesi daug, nes negali nesistengti, nes sistema bus užgožianti ir pribloškianti, nes negausi geriausios kokybės ir geriausių sąlygų dirbti ir tobulėti, nes negalėsi pritaikyti visų savo žinių ir įgūdžių. Man visame kame norisi prasmės, todėl ir renkuosi mediciną.
    Yra žmonių, kurie meta mediciną dėl pelngesnių darbų, didesnių pinigų, didesnio įvertinimo, bet gydytojo darbe yra tam tikros magijos, ir dėl jos žmonės grįžta, net jei dėl to pajamos (gerokai) sumenksta.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s