Apie rimtumą

Dabar tenka redaguoti daug tekstų – na, nedaug, bet pakankamai. Tie tekstai rimti. Labai rimti. Žmonės rimtai įrodinėja, rimtai argumentuoja, ir, rodos, rimtai tuo tiki.

Tokio rimtumo kartais labai pasigendu – netgi savyje, nors magistro darbo vadovė rimtu veidu pasiūlė pradėt gert arba vartot narkotikus, kad atsipalaiduočiau. Kur čia atsipalaiduosi. Kartais atrodo, kad mes darom balažinkiek dalykų, kuriais nei velnio netikim. Ypač kai susiduriam su oficialiom įstaigom, kai einam į darbo pokalbį, kai pildom eilinį popieryną. Tada rimtas tik veidas ir balsas – galvoje dauguma arba keiksnoja, arba tyčiojasi.

Tai va, rimto veido nepakanka rimtumui. Ir vice versa – rimtumas nebūtinai reiškiasi kaip rimtas veidas. Sudėtingus dalykus galima dėstyti lengvai, grakščiai. Italo Calvino “Šeši pasiūlymai ateinančiam tūkstantmečiui” yra labai rimti, kai geriau apie juos pamąstai. Pats pirmas ir, matyt, pats rimčiausias yra leggrezza – lengvumas, neleidžiantis suakmenėti ir inertiškai slinkti per gyvenimą. Tai – bandymas šviežiai ir be prietarų žvelgti į pasaulį, o ne pabėgti nuo realybės ir atsakomybės. Leggrezza visų pirma reiškiasi mūsų kalboje: vartodami lengvą, neprislegiančią, nestagnuotą kalbą, galime į save pažvelgti iš šalies. Tai nereiškia, kad lengvumas lygus paviršutiniškumui ir dėl to nerimtas. Kalbėti lengvai ir kalbėti rimtai – ne priešybės kaip gyvenimas ir mirtis: net ir čia yra pereinamųjų variantų, pvz., liga, o rimtumas gali būti dar ir kaip grakštus ir lengvas.

Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje didžiausia dorybė – draugui vožt galvon intelektualiniu akmeniu taip drūčiai, kad anas greit nepasikeltų. O galų gale po ilgo raitymosi ant žemės pakilęs sušniokštų: “Geras akmuo, kietas, stiprūs tavo intelektualiniai kiaušai, matyt.” Tada reikėtų laukti atsakomojo smūgio kokia nors plyta. Ir taip toliau. O kas iš viso to – paradoksali situacija, kai tas akmuo, kuriuo tau vožė, tavęs visiškai nedomina, nes jis tau negražus, nepatrauklus, bet turi nuoširdžiai džiaugtis tuo guzu kaktoj. Ta tavo plyta irgi nekokia, nepatinka tau ji, o kur ir gali patikt: sunku plytą visąlaik tašėj tampytis, bent būtų madingos tos pensininkų su ratukais, o dabar… Kitaip tariant – iš normalios intelektualinės diskusijos, kuri turėtų būti įdomi, intriguojanti, išeina plytų ir akmenų demonstravimas. Ir dar visai neaišku, kiek tais sunkiais akmeniniais argumentais, kuriais vienas kitą privožiam, iš tikrųjų patys dorai tikim. Bent jau man būna taip – jeigu parašau ar pasakau kažką pernelyg mandrai, užmirštu, nes pačiai nebeįdomu. Negi galvosi ir skaitysi antrą kartą šitą sunkų brudą, kad ir savo parašytą.

Čia aš nekalbu apie mokslinius darbus tam skirtuose žurnaluose, disertacijas ar pan.: šie dalykai rūpi ribotam kiekiui specialistų, kurie tam ir specialistai, kad savo srityje žinotų kuo daugiau. Žinantis žmogus nebūtinai gerai rašo: tiesą sakant, nemanau, kad moksle baisiai reikia gerai ir patraukliai rašyti. Jei išeina – triskart valio, bet, galų gale, straipsnį ar disertaciją skaitai ne tam, kad mėgautumeisi žavingu rašymu. Tiesiog ne tas žanras, ir tiek. Svarbu, kad būtų parašyta aiškiai, suprantamai, išlaikant daugmaž padorią logišką struktūrą. Bėdą matau viešajame gyvenime. Intelektualai humanitarai turi, ką pasakyti, tačiau… daugumos jų tekstai lieka jiems patiems ir siauram rateliui draugų, niekaip neveikdami ir net nežinomi didžiajai visuomenės daliai. Natūraliai klostosi priešprieša “runkelis vs elitas”, nors tie “runkeliai” dažnai turi tokį patį IQ, kaip “elitas”. Žmonės pavargsta nuo darbų, kasdienybės badymo, visokių stresiukų, kurių pilna kiekvieną dieną, pavargsta nuo aplinkos ir aplinkinių, nuo savęs galų gale. Negi toks žmogus imsis skaityti tarptautinių žodžių prigrūstą tekstą, kurio sakinys tęsiasi per keturias eilutes? Tai aišku, kad ne. Jis manys labai paprastą dalyką (ir, beje, nesuklys) – kad šito teksto autorius laiko jį kvailiu.

Intelektualus svaidymasis akmenimis, mano galva, ir turėtų likti akademiniame gyvenime bei moksle, kur žaidėjai moka taisykles, yra įvaldę žodyną, galų gale, jų toks gyvenimas, tokia buitis ir būtis. Viešojoje erdvėje siekis – patrauklumas ir grakštus lengvumas, kiek įmanoma mažiau nuprimityvinantis turinį. Tekstas nepasidaro geresnis vien nuo to, kad į jį prikiši krūvą savo draugų intelektualų citatų.

Advertisements

5 thoughts on “Apie rimtumą

    1. Kad ir tas pats Calvino “Šeši patarimai ateinančiam tūkstantmečiui”, kurį miniu, Umberto Eco mokslinės knygos, ankstyvojo vokiečių romantizmo tekstai, jei nori kitų epochų. Iš tiesų daug tų gerų tekstų.

      Like

  1. Visiškai pritariu. Man dar atrodo, kad tai tam tikra puikybės ir atsiribojimo, abejingumo aplinkai forma. O iš tiesų, taip prarandamas ryšys su kitais žmonėmis, kurie, gal ir paprastesniais žodžiais, bet turi ką pasakyti.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s