Pramoga ir edukacija

773750288d43e3f7bebfa0d78ac5e591c82fb2d5_article_200      modernizmas

Šitos knygutės mane taip pradžiugino, kad pasidalinti atrodo tiesiog būtina. Dabar vieną žmogų ruošiu valstybiniam lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, sakė, nori edukuotis :) Įteigiau mintį, kad, prieš pradedant samprotauti, reikia turėti, apie ką samprotauti, ir tas “apie ką” nebūtinai turi apsiriboti VBE programiniais autoriais. Iš tikrųjų samprotavimo rašiniui reikia plačių kontekstų, suvaldytų geros raiškos ir tipinės rašinio struktūros. Rašinys yra žanras, ir netgi nelabai sudėtingas: įvaldai formą, ir jau esi aukščiau negu pusė mirtingųjų, o jei dar grakščiai prisitrauki įvairių kontekstų, esi viršuj.

Antiką išdėsčiau pati, LDK papasakojau labai punktyriškai, stengdamasi atsakyti į klausimą, “kas čia gali būti aktualu” (nes vis tiek laikausi nuomonės, kad lietuvių literatūra prasidėjo nuo Donelaičio). Renesansą, baroką ir Apšvietą Vakarų literatūroje skaitė pats ir rašė apžvalgas – tai labai sveika, taip dirbant lavinamas stilius ir rašymo įgūdžiai. MKIC’e Laisvalaikio skaitykloje atsitiktinai pamačiau šitas knygutes, pagalvojau, kad noriu paskaityti, pasiėmiau. Skaičiau su malonumu – viskas labai paprasta, aišku, iliustruota, yra komiksų. Mano vaikystėj buvo tokia knygų serija “Kraupusis mokslas”, kurią leido “Egmont Lietuva”. Kažin ar dabar kas tas knygas prisimena, o turbūt be reikalo, nes bent aš evoliucionavau nuo jų iki “Scientific American” ir “Iliustruoto mokslo”. Tai vat šitie iliustruoti meno gidai yra kažkas panašaus, kaip tos knygelės, tik juose mažiau vaikiškumo, solidesnės iliustracijos ir smulkesnis teksto šriftas. Kadangi čia viskas labai “intermedialu”, ir meno rūšys paliečiamos įvairios: ne tik tapyba, skulptūra ir architektūra, kaip įprastose meno istorijose, bet ir muzika, šokis, kinas, literatūra. Viskas siejama su socialiniu kontekstu, be to, parodoma, kaip panašūs dalykai reiškiasi skirtingose medijose. Taigi, nepaisant išorinio paprastumo ir patrauklumo, knygutės anaiptol nebanalios. Vertimas labai geras (vertė Marius Burokas), leidyba graži (išleido Modernaus meno centras – MMC). Mokiniui irgi labai patiko, sakė, pirmąkart gyvenime skaitė knygą su malonumu :D

Paskui pasidomėjau kitais MMC leidiniais ir jie visi labai šaunūs! Nusipirkau “Vilniaus skulptūrų gidą”, ko gero, ateityje įsigysiu ir “Lietuvos tapybą”. Patraukliai išleistos ir gerai parengtos knygos, be to, jas su džiaugsmu skaito mokiniai. O skaitymas, mano galva, turi būti malonus, ir net nebūtinai dėl teksto lengvumo ar intriguojančios temos. Mokinys gali priimti tekstą kaip iššūkį, galvosūkį, intelektualinės dėlionės dalį ir kt. Iš tiesų labai svarbu rasti knygą, kuri “užkabintų”, sudomintų, tada pabandyti paaiškinti, kodėl tai įdomu, kas per žaidimas ten žaidžiamas. Kiekvienas žmogus domisi savimi, svarbu mokiniui parodyti, kad, atsakęs į klausimą, kodėl knyga patiko ar nepatiko, jis geriau supras ir save. O kad suprastum, kodėl patiko ar nepatiko, tekstą reikia būti atidžiai perskaičius, kai kurias ištraukas gal net ne vieną kartą. Labai svarbu, kad mokytojas šitoje vietoje priimtų nuomonę “man nepatiko” ir nesmerktų mokinio, kad AHA, tu nieko čia nesupranti, tau PRIVALO patikti. Nes juk neprivalo, ne totalitarizmo laikais gyvename. Man niekad nepatiko “Giesmė apie stumbrą”. Ir nieko, perskaičiau, pasijuokiau iš to stumbro, pakrizenau, atpyliau ką reikia per egzaminą ir tuo baigėsi. Taip ir savo mokinius stengiuosi protinti (nors žinau, kad tai pedagogiškai neteisinga): reikia perskaityti visą programą, tada išsirinkti kelis tekstus, kurie patiko labiausiai, juos suprasti kaip įmanoma geriau ir jais remtis, o apie visus kitus, na… Kontekstas, kontekstas. Reikia žinoti pagrindinius dalykus ir to pakanka. Geriau jau paskaityti kažką, kas nuoširdžiai įdomu, ir paskui įtraukti tai į rašinį, negu papūgiškai kartoti knygučių “Pasiruoškime lietuvių VBE” frazes. Todėl mano mokiniai skaitymą kartais pradeda nuo kitos pusės – nuo kontekstinių autorių arba nuo tokių knygučių, kaip šitos. Puikiai suprantu, kad vidurinėje mokykloje eiti neprograminius dalykus yra draudžiama prabanga – tam nei laiko, nei noro, nei jėgų iš nei vienos pusės – tačiau taisyklės kartais yra tam, kad jas sulaužytum. Vis dėlto manau, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokos turi būti kiek įmanoma įdomios. Ne visada pasiseka jas tokias padaryti, ne visi tekstai vienodai leidžia tą padaryti, galų gale, kai kurie mokiniai turi tokį stiprų išankstinį nusiteikimą, kad jo jau nepakeisi. Bet bandyti reikia: idealiu atveju (ir jei tai atsitinka iš klasės vienam žmogui, tai jau daug) skaitymas turėtų virsti įpročiu, žmogus turėtų likti skaitanti (į teatrą vaikštanti, operos klausanti, parodas lankanti, gerus filmus žiūrinti, etc.) būtybė net ir išėjęs iš mokyklos ir studijuodamas nehumanitarinius dalykus.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s