Naujos knygos Graikijoje

Ką spausdina Graikijoje? Keli dabarties štrichai

Ne, ne politinės dabarties. Kai Graikijos vardas tampa konotuotas neigiamai – neva, tinginiai, patys sukėlę krizę o dabar dar ir komunistuojantys – norisi truputį atsitraukti ir pakalbėti apie gražų dalyką: neseniai Graikijoje pasirodžiusias knygas. Šiuo metu leidžiama nedaug. Lietuvoje knygų mugė ką tik pasibaigė, o Graikija jai iš lėto ruošiasi: gegužės 7-10 dienomis Salonikuose, „Helexpo“ parodų centre ji vyks dvyliktą kartą. Nepaisant krizės ir politinių neramumų bei tarptautinio spaudimo, jau paskelbtoje programoje numatyta 400 leidyklų stendų, 190 renginių, dalyviai iš daugiau nei 20 šalių, susitikimai su daugiau nei 200 Graikijos ir užsienio rašytojų. Šalies leidyklos, taupydamos pinigus, rimčiausius ir patraukliausius veikalus išleis prieš pat mugę, kad pardavimai išaugtų. „Garbės šalimis“ šiemet paskelbtos Prancūzija, Serbija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Kinija ir Izraelis – joms bus skiriama daugiausiai renginių ir dėmesio. Vien Kinijos leidyklų dalyvauja per šimtą – žinoma, daugiausiai tų, kurios leidžia europietiškas knygas. Be to, mugės metu vyks ir Balkanų poezijos festivalis bei Artimųjų Rytų literatūrų pristatymai. Mugėje knygas pristatinėti ir su skaitytojais bendrauti ketina  Emiras Kusturica, Ingo Schultze ir kt. Dalyvaus tokio leidybos milžinai kaip Éditions Gallimard (Prancūzija), Loewe Verlag (Vokietija), Arcadia Books (Jungtinė Karalystė), atstovai iš Les Belles Lettres (Prancūzija), Seuil (Prancūzija) ir kt[1]. Žinoma, ne Frankfurto knygų mugė, bet, pripažinkime, ir kitokia nei Vilniaus, kur dalyvauja beveik vien „saviškiai“.

Be to, ekspertų komisija dar nepaskelbė Valstybinių literatūros apdovanojimų laimėtojų. Buvo tai planuota padaryti sausio pabaigoje, bet, matyt, iki kovo pabaigos nieko nebus. Pasinaudodama proga norėčiau pabandyti išsklaidyti vieną Lietuvoje gajų prietarą apie laiką: neva „nuolat vėluojantys pietiečiai“ yra „tinginiai ir slunkiai“, patys kalti dėl ekonominių problemų, nes nieko nedirba, neturi patikimų statistinių duomenų, nesusigaudo savo pačių sistemoje ir t. t. Gyvendama Pietuose supratau, kad tipiškas atsipalaidavęs požiūris į visokius „dedlainus“, biurokratizmus, taisykles. signalizuoja apie kitokį požiūrį į gyvenimą ir kitokį santykį su laiku. Mes, bandydami gyventi kartais kaip britai, o kartais kaip vokiečiai, vadovaujamės laikrodžių ir kalendorių laiku. Tai, žinoma, labai paprasta ir patogu: ne mes patys kontroliuojame savo laiką, o mechaninės priemonės ir sistemos spaudimas tai padaro už mus, patiems belieka paklusti ir į turimą dienų, valandų ar minučių limitą sukaišioti padarytinus darbus. Tam prigalvota daug gudrių prietaisėlių: visokių tvarkyklių, „vadovo kalendorių“, fizinių ir virtualių „lipnių lapelių“, į išmaniuosius telefonus integruotų kalendorių ir kt. Aišku, „laisvės“ sąvoka, kuria taip mėgstame operuoti, Lietuvoje įgyja kiek kitokią reikšmę, nei graikų laisvė. Ar gali būti laisvas žmogus, kurio laikas yra tik tas objektyvusis, astronominis, o teisė į individualų laiką yra nustumta į gyvenimo pašalį, į šventes ir retas atostogas? Graikas atsakytų – tikrai ne, laisvė kontroliuoti savo laiką yra tokia pat svarbi kaip politinė, minties ir sąžinės laisvė, kurią turime galvoje mes. Iš to kyla ir kitoks požiūris į sistemą: mes veikiame pagal sistemą, jos nekurdami, o graikai suvokia sistemą kaip konstruktą, kuriuo vadovaujiesi, bet nežiūri į jį kaip į dievybę su aklo veršelio paklusnumu, ją priimi lanksčiai. Kitaip tariant, jie veikia ne sistemai, o žmogui, į sistemą atsižvelgdami tiek, kiek ji nekliudo. Todėl žmonės ten laimingesni, nesižudo, mažiau depresijos, socialinių neurozių (kokiai priskirčiau ir žaliavalgystę), tačiau daugiau finansinių ir teisinių problemų. Taigi tai, ką biurokratai laikytų betvarke, pietuose veikia kaip pati geriausia tvarka.

Vadinasi, šiuo metu leidyklose šioks toks štilis, ar, veikiau, tyla prieš audrą. Tačiau tai netrukdo retrospektyviai žvilgtelėti į gausiai aptarinėjamas pastarųjų mėnesių knygas. Verta paminėti, kad dėl krizės knygų leidžiama gerokai mažiau – trūksta pinigų, todėl leidyklų redaktoriai patys atlieka savotišką kritikos veiksmą: vykdo itin griežtą atranką. Žinoma, kartais ši atranka daugiau kenkia, nei padeda – išleidžiamas komerciškai sėkmingas šlamštas, o rimtos knygos lieka nuošalyje. Vis dėlto smagu, kad rimtosios šalies leidyklos prestižo nesigadina arba beveik nesigadina ir spausdina, rodos, įdomių kūrinių. Tiesa, apnyko poezijos leidimas, perleidžiami klasikai, o naujų knygų vos viena kita. Todėl trumpai apžvelgsiu vieną prozos knygą ir vieną grafinį romaną, kurie viešajame literatūros lauke užima stiprias pozicijas: apie šias knygas rašoma, diskutuojama, pasirodė daug recenzijų, autoriai gavo reikšmingų apdovanojimų.

Gruodžio 19 d. Atėnų Akademija paskelbė apdovanotųjų sąrašą. Kasmet vykstančiame premijų teikime pagerbiami ir tiksliųjų, ir socialinių mokslų atstovai, o iš specialių rėmėjų įsteigtų fondų apdovanojami rašytojai. Yra du tokie fondai, pavadinti svarbių rašytojų ir kultūros veikėjų – Petro Chario ir Elenės bei Kosčio Ouranių – vardais. Kiekvienas jų skiria tokius pat apdovanojimus: už geriausią romaną, apsakymus, poeziją ir esė. Kadangi tai – Akademijos konkursas, į esė kategoriją dažnai patenka mokslinės studijos, o ne grožinė eseistika. Vienas iš šių dviejų fondų šiemet apdovanojo tik už gyvenimo darbus, taigi konkretūs pavadinimai nebuvo minimi. Kitas išskyrė apsakymų rinkinį, romaną ir mokslinę studiją apie romantizmo ir Apšvietos rašytojas moteris Graikijoje.

Šie apdovanojimai nėra tokie prestižiniai, kaip Valstybinės literatūros premijos, bet vis dėlto ant išskirtų knygų viršelių tuoj pat pasirodo juostelė: „Atėnų Akademijos prizas 2014“.  Šiemet apdovanojimą už geriausią romaną gavo trečioji rašytojos Martis Lambrou knyga „Atleistais stabdžiais“. Knygoje, kurią daugelis įvardija kaip bent iš dalies autobiografinį pasakojimą, kalbama apie paauglės Sotirijos keliones su tėvu į Italiją, Slovakiją ir Iraką. Tačiau nei picų, nei suvenyrų čia nė kvapo: mergaitės tėvas – tolimųjų reisų vairuotojas, sunkvežimiu vežiojantis krovinius. Jiedu su Sotirija iš namų iškeliauja anaiptol ne smagumo genami. Tėvas mergaitei – beveik svetimas žmogus: pirmąkart sėdo už sunkvežimio vairo, kai ši buvo dar visai mažutė, ir nuo tol visąlaik važinėjo, tik retkarčiais kelioms dienoms grįždamas namo. Jis bėgo nuo šeimos, kuri jo niekad nepriėmė, nuo žmonos pašlijusiais nervais, negalinčios atsigauti po vaikystės traumos, kai jos šeimą išžudė naciai per Antrą pasaulinį karą. Pasakojimo laikas – devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, Graikijos valdžioje pirmąkart po diktatūros dominuoja kairiosios politinės jėgos. Politinė potekstė, skirtingos nuomonės apie tolesnį šalies likimą, postdiktatūros situacija skleidžiasi per visą pasakojimą, kurdama slegiančią atmosferą. Trys kelionės – protagonistės brandos, kompetencijų įgijimo etapas. Rodomas jos tapsmas: iš švelnios, mielos dvylikametės į chaotišką ir maištaujančią paauglę. Pabaigoje ji vaizduojama kaip atsakinga, savimi pasitikinti moteris, pirmąkart rimtai įsimylinti.

Įdomiausias knygoje net ne veiksmas, o vaizduojamas pasaulis. Daugelis mūsų kelionę suvokiame kaip malonumą, jos laukiame ir ja mėgaujamės. Knygos herojai mato ne šalis ir vietas, o kelio ženklus, pigius viešbučius, užterštas, šiukšlinas pakeles. Vienatvė vairuotojo kabinoje tampa egzistencinės žmogaus vienatvės metonimija: savo kelią ir savo riziką prisiimi pats ir išgyveni vienas, nepaisant to, kad į tą pačią pusę juda daug kas. Italija skleidžiasi visai ne kaip senovinių įspūdingų miestų, meno, operos, gero maisto ir vyno bei nuostabios gamtos šalis. Gamta užteršta, pakelės šiukšlinos (tai pietų Italijoje ir dabar nepasikeitė, nes šiukšlių išvežimą ten reguliuoja mafija). Bario jūrų uoste kraunantys prekes vairuotojai dėl masinio streiko negali išvykti: pinigų jie neturi, elektroninės bankininkystės devintajame dešimtmetyje dar nėra, todėl visi kelias savaites badauja. Ten Sotirija pamato, kad sunkvežimių vairuotojai, nepaisant jų šiurkštumo, prietaringumo ir stereotipinio mąstymo, yra geri ir lojalūs bėdoje žmonės. Per antrą kelionę pagrindiniu priešininku tampa gamta: aukštai kalnuose, įvykus griūčiai, sunkvežimis priverstas stovėti ir laukti mažame tradiciniame viešbutyje, bendrauti su žmonėmis, kurių kalbos nemoki. Romano personažai yra labai realistiški: rodomas ne tiek individualūs charakteriai, kiek žmonių tipai. Pažindama ir mėgindama suprasti juos, rodos, tokius skirtingus ir kartu panašius, Sotirija pradeda pažinti ir save. Trečioji kelionė – ne vien moralinės, bet ir fizinės, lytinės brandos etapas, pasakojantis apie pirmą ryškų jaunos merginos meilės potyrį su visai kitos kultūros žmogumi. Nei tos kultūros, nei tokio tipo ji iki tol nepažinojo, jis – kitas filosofine prasme. Tėvas suserga, todėl aštuoniolikos sulaukusi Sotirija turi perimti vairą: tai – jos brandos ir savarankiškumo lemiamas išbandymas.

Kritikų išgirtas už autentišką pasaulį ir raiškų, bet minimalistinį kalbėjimą, romanas įsuka gausybę temų – gamtosaugos, vartotojiškumo, kultūrų dialogo, tėvų ir vaikų santykių, individo brandos ir kt. Tekstas nėra sudėtingas, bet anaiptol neprimityvus, smalsesnį skaitytoją džiugina lengva intriga, kelionių nuotykiai, mąslesnį – pamąstymai ir emocinis protagonistės kismas istorinių ir šeimos aplinkybių fone. Taigi romanas ir labai „graikiškas“, prisodrintas vietinėmis realijomis, bet žmogiškąja prasme aktualus visiems. Nesunkiai įsivaizduoju „Atleistais stabdžiais“ skaitančią ir Lietuvos auditoriją.

Kita knyga, kol kas negavusi jokio apdovanojimo, bet įdomi Graikijos kontekste, yra komiksų piešėjo Soulupo (tikrasis vardas – Antonis Nikolopulas) grafinis romanas „Aivalikas“, kuriame rodoma veikėjo kelionė laivu iš Mitilėnės (kitaip – Lesbo) salos rytiniame Egėjo jūros pakraštyje į vakarų Turkijos uostamiestį Aivaliką[2]. Beje, ir aš pati Autorius dėsto Komunikacijos fakultete Egėjo universitete (Mitilėnėje), piešia karikatūras bei komiksus, yra išleidęs 13 knygų ir publikavęs daugybę piešinių periodikoje, parašęs monografiją „Graikijos komiksai“.

Kaip ir pirmojoje mano aptartoje knygoje, šioje kelionė irgi yra simboliška daugiau nei vienu aspektu. Tačiau „Atleistais stabdžiais“ Sotirija keliavo iš vaikystės į brandų amžių, o „Aivalike“ protagonistas kūnu ir mintimis grįžta į graikams svarbias Mažosios Azijos vietas, prisimindamas ir savo paties, ir tautos istoriją. Jis permąsto ir verčia prisiminti kitus romano kalbėtojus, kuo vakarinė Turkijos pakarantė ypatinga Graikijos politinės ir kultūrinės istorijos kontekste, kaip praeitis susijusi su dabartimi. Antikoje visa vakarinė Mažosios Azijos pakrantė buvo apgyvendinta graikiškai kalbančių žmonių, pakrančių miestuose – Efese, Milete, Didimuose, Sardėse, Fokaja, Smirnoje (dab. Izmiras), Halikarnase (dab. Bodrumas) ir kt. Pasak archeologų, pirmieji žmonės Aivalike apsigyveno maždaug 1500 m. per. Kr., tačiau jie gyveno ne dabartinėje miesto vietoje, o greta esančioje Cundos saloje (gr. Moschonisi – ‚kvapnioji sala‘). Pagal radinius jie priskiriami ajoliečiams – viena iš senovės graikų kalbos tarme šnekėjusių genčių. Tai natūralu, nes nuo Lesbo (Mitilėnės) salos, ajoliečių centro, kuriame gyveno ir kūrė Sapfo ir Alkajas – vos 40 km tiesia linija. Dabartinėje vietoje gyvenvietė įsikūrė maždaug XVI a., kai dėl piratų antpuolių žmonės į žemyne esantį Aivaliką kėlėsi ir iš Cundos, ir iš Lesbo. Iki 1922 m. mieste gyveno beveik vieni graikai. Šiuo metu nuvažiavus ten jausmas savotiškas: vyresniosios kartos turkai puikiai kalba graikiškai (Kretos tarme, nes iš ten buvo atkelti jų tėvai ir seneliai), o XIX a. architektūra nesiskiria nuo Lesbo, Samo ir kitų šiaurės Egėjo salų: atrodo, kad gyventojai graikai iškeliavo vakar. Ortodoksų bažnyčių erdvė pertvarkyta į mečečių erdvę, kaip ir šiaurės Kipre: ištiesti kilimai, nudaužytos freskos, pristatyti minaretai. Apie tokią savotišką kelionę – iš dabartinės Graikijos į praeities graikiškas žemes – ir pasakojama romane.

Kas gi įvyko 1922 metais ir kodėl nuo tada graikų mieste ir apskritai Mažojoje Azijoje beveik nebeliko? Graikai tą įvykį vadina Mažosios Azijos katastrofa. Kaip žinia, po Pirmojo pasaulinio karo smarkiai persitvarkė politinis Europos žemėlapis: subyrėjo Osmanų imperija, jos vietoje radosi Turkija. Graikai, kovoję laimėtojų, Antantės pusėje, norėjo prisijungti Smirną (dab. Izmirą) – seną graikišką miestą, kuriame tuo metu graikų skaičius buvo didesnis, nei Atėnuose. Be to, vyriausybė siekė gauti bent dalinę Konstantinopolio (dab. Stambulo) kontrolę, nors čia gyventojų pasiskirstymas buvo apylygis. Graikų „programa maximum“ buvo užimti visą vakarinę Mažosios Azijos pakrantę, kuri, kaip minėjau, nuo Antikos laikų buvo apgyvendinta graikų. Graikų kariuomenė 1919 m. įžygiavo į Smirną, tačiau, nepavykus rasti kompromiso tarp Turkijos nacionalistų, Antantės šalių ir Graikijos, Mustafos Kemalio – Atatiurko vadovaujami turkų patriotų būriai 1921 metų rugpjūtį surengė didelę ataką. Graikų pajėgos buvo išstumtos iš Mažosios Azijos. Turkams užėmus Smirną, maždaug 30 000 graikų ir armėnų buvo išžudyta. Krikščionys visaip bandė pabėgti į netoliese esančias Graikijos salas. Netrukus buvo Lozanoje pasirašyta apsikeitimo gyventojais sutartis: Graikiją užplūdo daugiau nei milijonas pabėgėlių iš Mažosios Azijos, neturinčių nei maisto, nei pastogės, nei giminių, nei darbo[3]. Graikai iš Aivaliko bėgo į Mitilėnę, o turkai iš Kretos buvo perkelti į Aivaliką.

„Mažosios Azijos katastrofa“, kaip ją įpratę vadinti graikai, ir graikų likimas „rytų žemėse“ apskritai, yra nuolat permąstomas mene. Taigi „Aivalikas“ laikytinas viena iš daugelio šia tema parašytų knygų. Romane be pasakotojo kalba dar keturi personažai – trys graikai ir vienas turkas, tačiau tai nėra paprastų žmonių, liudininkų pasakojimai. Visi keturi perpasakoja žinomus graikų ir turkų literatūros tekstus apie 1922 m. įvykius. Trys graikų literatūros tekstai – Fočio Kondoglou „Mano tėvynė Aivalikas“, Ilijos Venezio „Nr. 31328“ ir „Sveika, Mažoji Azija“, ketvirtasis turkų – Ahmeto Yorulmazo „Karo vaikai“. Šie tekstai tampa Soloupo romano hipotekstais, pats autorius radijos laidoje apibrėžė savo tekstą kaip palimpsestišką. Hipotekstai pasakoja apie tenykščius įvykius, be to, visi trys jų autoriai dalį gyvenimo praleido Aivalike. Graikai ten gimė ir gyveno, o turkiškas buvo su daugybe savo tautiečių atkeltas iš Kretos. Pagrindinis pasakotojas ­– suvokėjas (autoriaus alter ego romane) bando ne atskirti graikus nuo turkų, ne supriešinti, o sujungti, rodydamas, kad paprasti žmonės ir tautos dėl nieko nėra kaltos: politikų egoizmas ir nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės abi puses paverčia aukomis. Kaip apibendrina pasakotojas turkas – „Mes esame Lozanos sutarties, o ne savo tėvynės vaikai.“

Ko gero, šis švelnus humanizmas ir itin estetiški piešiniai dabartinio neramaus pasaulio fone lemia labai pozityvią „Aivaliko“ recepciją: kritikai jį vadina „vienu vertingiausių grafinių romano graikų literatūroje“, „puikia edukacine priemone skaityti nenorintiems vaikams“ ir pan. Tenka pripažinti, kad dokumentinė romano plotmė itin stipri: Soloupas daug metų važinėjo į Turkiją, ieškojo ir ten, ir savo šalyje dokumentų, liudijimų, nuotraukų apie Mažosios Azijos katastrofą, skaitė grožinę ir dokumentinę su tragedija susijusią literatūrą ir t. t. Populiarioje radijo laidoje apie kultūrą žurnalistės teigė daugybę dalykų pirmąkart sužinojusios iš šio romano[4]. Toks pareiškimas daro įspūdį, turint omenyje, kad įvykiai palietė visą šalį. Mažosios Azijos graikai gyveno savitą gyvenimo būdą, kurį vėliau atsivežė į Graikiją. Jie kalbėjo specifiniu dialektu, gamino tradicinius savo regiono patiekalus – visa tai paveikė dabartinės Graikijos kasdienybę ir netgi graikiškumo supratimą. Taigi natūralu, kad tema labai domimasi, kad pagal kilmę projektuojama tapatybė. Normalu sakyti – „aš esu trečios kartos Mažosios Azijos gyventojas“, kaip „Aivaliką“ pristatinėdamas prisipažino ir autorius. Knygą jis rašė trejus su puse metų, surinko daugybę istorinių šaltinių: nuotraukų, atvykėlių pasų, daiktų ir t. t. Dabar visa tai eksponuojama muziejuje, pats Soloupas nustatytomis valandomis mokiniams veda ekskursijas.

Knygų leidyba Graikijoje, nepaisant krizės, laikosi stipriai, o graikų kultūroje esama daugybės šviesių žmonių – puikių mokslininkų, įdomių kritikų, aukšto lygio menininkų. Ir, kas svarbiausia, kiekvienam graikui Graikija – pati geriausia šalis, nepaisant visų sunkumų ir šalyje dažnų politinių suiručių. Gal toks savo istorijos sureikšminimas ir kiek sentimentalus santykis su ja (pvz., „Aivaliko“ piešiniai naudoja tą pačią spalvų gamą, kaip pasendintos „Sepijos“ režimo nuotraukos) kai kam gali pasirodyti banalokas. Tačiau jis gyvas, tikras, jiems natūralus – graikai gali skųstis politika, bet visada mylės savo šalį.

[1] Daugiau informacijos apie mugę ir oficialiai skelbiamą dalyvių sąrašą anglų kalba galima rasti čia: http://www.thessalonikibookfair.com/2015/en/moreinfo.html (žiūrėta: 2015-02-23).

[2] Nemokamą pirmojo skyriaus peržiūrą galima rasti čia: http://www.kedros.gr/spaw2/uploads/files/ksefyllismata/2014/11/soloup_aivali_16selido_1416908560.pdf (Žiūrėta: 2015-03-01)

[3] Richard Clogg, A Concise History of Greece, Cambridge: Cambridge University Press, 1992, p. 94-101.

[4] http://www.stokokkino.gr/article/1000000000004962/O-Soloup-mas-taksideuei-sto-Aibali (žiūrėta: 2015-03-04)

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s