Tylos skambesys, tuštumos prasmė (apie A. Balbieriaus „99 trieilius“)

Andrius Jakučiūnas yra rašęs, kad jei būtų referendumas dėl Rytų žanrų jaukinimosi Vakarų literatūroje, jis pasisakytų prieš. Tokia kategoriška nebūčiau, galvojau vartydama Alio Balbieriaus „99 trieilius“. Ši knyga – dar vienas haiku rinkinys.

Žodis „haiku“, kaip sakė vienas artimas žmogus, visada skambėjo panašiai kaip „kung-fu“. Rezultato siekiama panašaus – ką nors pritrenkti (eilėraščiu ar ranka). Šio smagaus neįpareigojančio žanro griebiasi įvairūs saviraiškos poreikį pajutę asmenys – emocingi paaugliai, aplinkai dėmesingi vilniečiai („Haiku Vilniui“), įspūdingų erdvių pavilioti keliautojai, net supermamos . Apgaulingai minimalistinė šio žanro forma leidžia kiekvienam pasijusti poetu. Tiesą sakant, ir pačioje haiku tėvynėje Japonijoje nėra tokios „poeto“ profesijos, poezija ten buvo ir tebėra natūrali žmogiškosios kasdienybės dalis. Todėl haiku variacijų galima rasti SMS žinutėse, reklamose ir kitose buitinėse situacijose. Mažuose teksteliuose atsispindi japonams įprastos realijos, kurios, pasak japoniškų haiku vertėjo Vytauto Dumčiaus, sunkiai įkandamos kitoje kultūroje gyvenantiems europiečiams.

Kaip rašo amerikiečių poetas ir vertėjas Williamas J. Higginsonas, haiku nėra sukuriamas, jis tiesiog nutinka visada ir visur, kur tik yra jautrių žmonių, kurių jausmai atliepia pasaulio virpesius. Taip W. J. Higginsonas išplečia haiku supratimą, šią poetinę formą vertindamas ne vien kaip Japonijos kultūros elementą, bet priskirdamas bendriausiai žmogiškajai erdvei. Dalytis išgyvenimais tiesiogiai neįmanoma, kito asmens būsenos mums nepasiekiamos. Todėl haiku paskirtis – dalytis įspūdį padariusiu vaizdu, tikintis, kad kitam asmeniui tas vaizdas leis patirti tą patį ar panašų jausmą. Šiuolaikinis haiku neretai atsisako ne tik kigō , klasikiniuose žanro pavyzdžiuose privalomo atraminio žodžio, reiškiančio metų laiką, bet ir įprastos skiemenų schemos 5-7-5. Svarbiausias tokio kūrinio dalykas – akimirką trunkantis žmogaus ir pasaulio susiliejimas, begalinio ir nenuspėjamai kintančio kosmoso pojūtis, pasitelkus Algirdo Juliaus Greimo sąvoką, – estezės momentas. A. Balbieriaus eilės gražiai įsipina į šią moderniojo haiku tradiciją: tos trys žanro eilutės, atverdamos kasdieniškus objektus – debesis, tylą, avis, paradoksaliai geba prakirsti kasdienybės luobą, padeda žengti kažkur toliau, bent vaizduotėje leidžia palytėti kažką tokio, ką jautresni žmonės poetiškai vadina gelme.

Turbūt todėl kalbėjimas apie haiku knygas, net ir lietuviškąsias, neišvengiamai būna nuspalvintas vakarietiškos sąmonės polinkio racionalizuoti ir apibendrinti, todėl jų aptarimas yra nepaprastai komplikuotas uždavinys. Haiku kūryboje svarbi asmenų dvasinė komunikacija, dalijimasis ne vien žodžiu, bet ir kažkuo ypatingu, kur kas abstraktesniu. Vakariečiams, kurių literatūra skleidėsi Homero pavėsyje, kalbėti apie „virpesius“, „meditaciją“, „nušvitimą“ yra sudėtingiau, negu mokytis kvantinės fizikos. Daugelis mūsų šiems eilėraščiams gali gudriai pritaikyti kažkur girdėtus savotiškus terminus, bet tikrasis Rytų suvokimas nuo mūsų yra tarsi atsitraukęs – mes tuo negyvename, mūsų kitokia vertybių skalė, rytietis mums kol kas dar yra kitas filosofine prasme. Netgi sakoma, kad rytiečių neveikia ir jų vidinio pasaulio nepaaiškina pas mus taip plačiai taikoma psichoanalizė. Šį kitybių bei kitokybių sąrašą būtų galima tęsti.

Sąmonės blyksnis, kilęs iš atidaus savęs ir aplinkos stebėjimo, sunkiai pasiduoda ir kritiškam vertinimui. Nederėtų pamiršti, kad graikiškas žodis krinein , iš kurio ir kilo „kritikos“ terminas, reiškia „išskirti“, „pasirinkti“, o tada „nuspręsti“. Haiku nesprendžiama apie pasaulį – pasaulis tiesiog išgyvenamas kaip duotybė, ir tiek: „rudenio varno / plunksnų tamsoj – / vaivorykštės šėlsmas…“ (p. 63).

Pacituotasis haiku yra lyg ir tradicinis, jame netgi išlaikytas XVII a. japonų poetams privalomas kigō – metų laiką reiškiantis terminas. Tačiau nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad A. Balbierius rašo pagal rytiečių formulę, ją tiesiogiai perkeldamas (kiek tai įmanoma) į mūsų kalbą. Anaiptol: lietuviškame tekste atpažįstame ir savo kultūros, ypač kaimiškosios, kontūrus, ir įprastas Vakarų literatūrai temas – meilę, metatekstualią rašymo problemą, Dievo vyksmo nuojautą, žmogiškojo „pasaulio siaurėjimą“, kaip apie tai rašė A. J. Greimas. „Dievas – mažėja – / ir – nyksta – kaip nyksta / išnykstančios rūšys“ (p. 17). Knygoje yra ir aiškiai vakarietiškų įvaizdžių: ne tik į akis krintantys (gal netgi jas bendrame kontekste badantys) motyvai Kolchidė (p. 61), „Agnus Dei“ (p. 69), krikščionybės simbolika, taip pat ir lietuviškas kaimas. Kitaip tariant, A. Balbieriaus knygoje susilieja lietuviškasis, vakarietiškasis ir rytietiškasis koloritai – tai liudija poetinės sąmonės brandą: ne bandymą mėgdžioti vieną ar kitą minties ir raiškos sistemą, o siekį jas visas išgyventi, permąstyti ir poetiškai „sutaikyti“. Didelis uždavinys, gal net neįgyvendinamas; ne be reikalo lyrinis subjektas (pavojingas terminas, kalbant apie Rytų kultūros adeptą) pačiame pirmame trieilyje kiek ironiškai prisipažįsta: „veltui bandžiau / pramokt sudėtingiausio / nerašymo meno…“ (p. 7).

Įtampa tarp rašymo ir nerašymo skleidžiasi kartu su gimimo ir nyksmo, gamtos ir kultūros, žmogaus ir Dievo priešpriešomis. Per metų laikus keliaujama nuotrupomis, tik apytikriai laikantis nuoseklumo, neskiriant visiems metų laikams vienodo kiekio tekstų, o vasarą apskritai praleidžiant. Dažnai pasikartojantys motyvai – krentantys lapai, tirpstantis sniegas, rudeniška žolė, prasikalantis grūdas. Itin galingas ir semantiškai „įkrautas“ yra sniego tirpsmo motyvas: jis praneša apie ateinantį pavasarį, gamtos atgimimą, tačiau (paradoksaliai) ir žiemos mirtį, nyksmą. Prasmingas vizualus teksto išdėstymas – rašmenys lyg pėdsakai baltame sniege: keli žodžiai baltame lape, taupus minimalizmas. Viršelio piešinyje visos stichijos irgi sujungiamos: ornamentuotas asimetriškas raizginys gali simbolizuoti ir sniego tirpsmą, ir daigo augimą, ir „žiemos gėles“ ant lango.

Taigi toks yra „99 trieilių“ poetinis pasaulis – susipynęs, sudarytas iš daugelio skirtingų gijų, ne visai „tvarkingas“ ar iki galo struktūriškas, tačiau turintis vidinę darną. Tiesa, ją ardo ne visai pavykę bandymai eksperimentuoti tekstų pavadinimais ar koketuoti su laikraštinio postmodernizmo poetika. Pavyzdžiui, pavadinimas „Senstelėdamas kartais pagalvoju, kad galėjau būt ir gotikos metalistas…“ ir po juo einantis banalokas tekstas, kaip ir kai kurie kiti „haiku avangardo“ (kad ir kas tai būtų) bandymai, tempia bendrą rinkinio lygį žemyn. A. Balbierius – ne Romas Daugirdas, o į klasicizmą linkęs postmodernus lietuviškas haiku nėra tinkama vieta įsileisti dabar populiarią „laikraštinių poetizmų“ humoro madą, kuria mirga marga ir „Poezijos pavasariai“, ir „Druskininkų rudenys“, ir taukuoti „Šatėnų“ lapai. Ten jiems vieta, tegul taip ir pasilieka: „99 trieiliai“ turi savito grožio, panašaus į netaisyklingą daugiabriaunį kristalą, tačiau tokios dėmės menkina jo vertę. Kaip tik tokio pobūdžio – tikrą ar įsivaizduotą – lyrinio subjekto „biografiją“ laikyčiau neįdomiausia, mažiausiai intriguojančia knygos dalimi.
Esminė teksto ašis – įtampa tarp būties ir nebūties. Nebuvimas nėra tragiškas, pesimistiškas. Jį reprezentuoja nuolat pasikartojantis tuštumos konceptas: jei tuščia, vadinasi, nieko nėra, ir nieko jau čia nebeišverksi, kaip kad neverkiame, pamatę kambarį be baldų ar lizdą be paukščių. Todėl nebūtis netgi savotiškai pozityvi: „tuštuma / be daiktų – pats pirmasis / pasaulyje žodis“ (p. 18); tuštuma turi potencialą užsipildyti, todėl jos kontempliavimas nėra tragiškas, greičiau tik kiek liūdnokas. Šis knygoje eksplikuotas iš esmės rytietiškas tuštumos potyris yra įdomus ir brandus, tačiau bandymas tuštumą užpildyti kad ir ironiškais lyrinio subjekto „atsivėrimais“ kartais pasirodo truputį neskoningas. Juk haiku iš tikrųjų yra pasaulio atspindys žmogaus sąmonėje, mat rytiečiai turi „tuščios sąmonės“ sampratą. Jiems sąmonė yra tai, kas atspindi, taigi ji visų žmonių vienoda ar bent labai panaši, o ne ryškiai individualizuota, kaip sąmonę įsivaizduoja vakariečiai. Matyt, šitas keistas individualumo ir bendrumo junginys, kurio, beje, knygoje laikomasi nelabai nuosekliai, labiausiai ir trikdo skaitytoją. Nedrįstu vertinti, ar tai teigiama, ar neigiama knygos savybė. Galbūt tiesiog neišvengiamybė, kai Vakarai atsigręžia į Rytus?

„99 trieiliai“ kuo nors radikaliai nesiskiria nuo kitų Alio Balbieriaus knygų, jie netgi apskritai pernelyg neišryškėja kitų haiku rinkinių kontekste. Tačiau verta pasidžiaugti, kad poetas turi neblogą poetinę klausą ir aštrią akį – kai kurie knygos vaizdai įtraukia patirties autentiškumu. Įvykdoma W. J. Higginsono iškelta užduotis: haiku įvyksta, kai žmogus susilieja su pasauliu ir nori pasidalyti kilusiu vaizdu. Taigi tikiuosi, kad rytietiškų žanrų ir poezijos apskritai mėgėjai galės pasidžiaugti jei ne visais, tai bent kai kuriais šio rinkinio tekstais.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis “Metai”, 2014 m. lapkritis (Nr. 11)

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s