(Sur)reali anoreksija (apie J. Melniko “Anoreksija: 22 apsakymai”)

(Neredaguotas tekstas. Kam norisi dailiau, nusipirkit naujausią, kovo mėnesio, “Metų” numerį.)

Jaroslavas Melnikas yra lietuvių literatūros šventa prozos karvė. Ne, tai nėra ta „klasikų klasika“, kaip koks Aputis ar Granauskas, apie kuriuos viską tariamės žiną – sovietmetis, dvasinė nykuma, kaimo vargai ir t. t. (tik nevisad savęs paklausiame, kiek iš tikrųjų šiuos klasikus skaitėme). Melnikas – „šiuolaikiškas“, „savitas“, „mįslingas“, „fantastas“ ar bent jau „siurealistiškas“. Tokios klišės it musių debesis gaubia rašytojo figūrą, įstrigusią kažkur Lietuvos ir Ukrainos pasienyje. Melnikui atviros visos leidyklų durys; tiražai – kaip lietuvių literatūrai, tiesiog nepadoriai dideli; beveik už kiekvieną knygą laukia po apdovanojimą ar bent nominaciją; ir, žinoma, tai skatina rašyti daug, greitai, publikuotis efektyviai, gal net neturint laiko įdėmiai „pravalyti“ tekstus. 2014 m. pasirodė net dvi naujos knygos – romanas „Maša, arba Postfašizmas“ ir apsakymų rinkinys „Anoreksija“. „Maša“ dalyvauja metų knygos rinkimuose, „Anoreksija“ jos fone lyg ir ištirpusi: mažai recenzijų, o ir lietuvių literatūra besidomintys keistai tylūs. Kas tai – pražiūrėjimas ar sąmoningas silpnesnio teksto ignoravimas?

Manyčiau, kvepia pastaruoju variantu, nors ir „Maša“ nėra šedevras, tegu ir pasiutusiai provokatyvi. Specialiai darkart atsiverčiau „Rojalio kambarį“ ir „Tolimą erdvę“, kuriuos kažkada skaičiau atvėpusia lūpa ir virpančiom rankom. Atrodė, kad taip negali būti, kad čia – ne lietuvių literatūra, o jos „tolima erdvė“, horizontas, kuris šmėkšteli ir vėl pranyksta įprastame ir apyvienodžiame rašyme. Panašų šviežumo įspūdį išgyvenau ir dabar: vadinasi, niekas nepasikeitė, tai nebuvo psichozės valandėlė, tai – tiesiog gerų ir stiprių tekstų poveikis. Apsakymai „Rojalio kambaryje“ tokie geri, kad juos valgai kaip prabangius šokoladinius saldainius: lėtai, ramiai, pagalvodamas, nes tokio gėrio nesuvartosi kaip kokios „Karvutės“: jie rafinuoti ir intelektualūs, tačiau tuo pat metu – nepaprastai įtraukiantys, stilingai parašyti specifine autoriaus maniera, išlaikantys gelminę struktūrą, gyvi ir nenuobodūs, nekvepiantys snobiškumu. Pastarąja korta bandoma žaisti ir „Anoreksijoje“, tik ji čia niveliuojama iki seksualumo ir paviršutiniškos froidistinių kompleksų neva šmaikščios analizės. Melniko tekstai niekada nebūna perdėm sunkūs ar nepaskaitomi, todėl jis yra užsitarnavęs populiariosios prozos kūrėjo (anti)šlovę. Tiesą sakant, lengvas ir pagaulus stilius nedaro teksto primityvesnio, netgi priešingai – knygos skaitymas kaip darbas suvokiamas tik tarp filologų ir prijaučiančių, o visi kiti nori, kad jiems būtų įdomu. Pagrindinė lietuvių prozos bėda – ji neįdomi, yra vos vienas kitas rašytojas, kuris sugeba kurti intrigą ir gerą, struktūruotą pasakojimą, o dauguma „nusipoetina“ ir „nusilyrina“. Visada laikiau Melniką puikiu pasakotoju, žavėdamasi jo talentu nenuredukuoti filosofiško, rimto, provokatyvaus idėjų lygmens iki tuštybių mugės. Deja, „Anoreksija“ suliesėjo būtent per šitą vietą, per turinį: viskas čia jau ne vien real, kaip parašyta ant labai simpatiško viršelio, bet ir banal.

Sumanymas lyg ir puikus: ant pirmojo viršelio abipus žodžio „anoreksija“ puikuojasi „sur“ ir „al“, su skiemeniu „re“ sudarydami žodelius „real“ ir „surreal“. Tradiciškai realizmas ir siurrealizmas suvokiami kaip vienas kitam prieštaraujantys, neva, vienas tik apie „tikrovę“, o kitas – apie „fantazijas“, pamirštant, kad abiejuose žodžiuose slepiasi lotyniškas res (daiktas, reiškinys). Viršelis, panaudodamas jiems abiem tą patį žodžio „anoreksija“ skiemenį „re“, šią tredicinę priešpriešą kvestionuoja. Tokia yra visos knygos, ir, ko gero, bet kokios literatūros sąlyga: įtampa tarp tikrovės ir pramanų. Kiekvienas tekstas yra fikcinis: egzistuoja jo fikcinė realybė, žodžių konstruktas, ir jo santykis su užtekstine tikrove. Būtent pastarasis – didžioji mūsų amžiaus problema: nebeaišku, ar toks dalykas kaip „užtekstinė tikrovė“ apskritai egzistuoja, ar nėra taip, kad visi tik žaidžiame tuščiais signifikantais, ar tekstas turi galią nurodyti į kokius nors reiškinius apskritai. Taigi „Anoreksija“ kaip tekstas ir galbūt net anoreksija kaip reiškinys – ir išsekimas, ir „bekūniška“, todėl, pasak paties Melniko, angeliška žmogaus būtis – atsiduria realybės ir fikcijos, normos ir nukrypimo paribyje.

Rinkinys atitinkamai irgi padalintas į dvi dalis – „Real“ ir „Surreal“. Skiriasi net fono spalva: „surreal“ apsakymai atspausdinti ant pilkšvo popieriaus. Žinoma, tokia pabrėžtina skirtis atrodo kiek ironiška: „real“ dalies apsakymai nėra tokie jau realistiški, o „surreal“ nėra visiškai fantastiniai, juose netikroviškasis pradas tik šiek tiek ryškesnis. Tiesa, antroji dalis man pasirodė įdomesnė: kai kurie tekstai, pavyzdžiui, „Viena Petrausko diena“ ar „Žmonijos ašaros“ pakyla iki Melnikui įprasto prozos lygio. Jie išvalyti nuo nereikalingų pastabėlių ir perteklinių, paaugliškai „šmaikščių“ komentarų, kurių net mirga pirmojoje dalyje: „Dar niekada ant savo krūtinės ląstos nejuto šonkaulių, negniaužė delne, – tarsi tai būtų buvusi mergaitė, o ne suaugusi moteris (tik nepagalvokite ko nors blogo apie tą vyrą), – viso moters sėdmens.“ (p. 31, „Anoreksija“) Nuolatinės prakalbėlės „į malonųjį skaitytoją“, šiaip jau būdingos Melniko stiliui, šįkart vargina ir priverčia šyptelėti: „Ką dar parodysi?..“ Žinoma, jos nėra visiškai savitikslės: atkreipdamos skaitytojo dėmesį į patį skaitymo procesą, jos pabrėžia ribinę teksto poziciją pramanų ir realybės pasienyje. Vis dėlto, kai prie šių nuolat pasikartojančių ir įgrystančių metalepsių prisideda nesulygiuotos eilutės, daugybė pasviruoju šriftu išskirtų frazių, skliaustelių tankumynas, pasakotojo pastabos dialoguose ir t. t., galva pradeda ūžti nuo perteklinės informacijos, nuo ženklų, kurie įdirgina, niekuo prasmingai neprisidėdami prie teksto organizacijos.

Net ir laisvės tema, bene centrinė Melniko kūryboje, šiame rinkinyje atrodo anoreksiškai sulysusi – bestirkso tik kaulai, trūksta ir įdomesnių figūrų paviršiaus lygmenyje, ir netikėtų siužeto vingių, ir vaizduotės plačiąja prasme. Seksas ir kraujai pakaso gyvulišką, pasąmoninę žmogaus dalį, todėl yra plačiai naudojami populiariojoje literatūroje. Gaila, kad Melnikas „Anoreksijoje“ šia vagą ir renkasi arti: vulgarumas, lygiai kaip anksčiau minėtas informacinis triukšmas, tik sukelia dar didesnę monotoniją. Interviu autorius teigė norėjęs parodyti „žmogaus sielos gelmes“. Apsakymų rinkinys – tik dar vienas įrodymas, kad autoriaus intencijas sunku lyginti su tekstu: norėjai vieno, o išėjo kitas. Sielos gelmių apsakymuose kur kas mažiau, nei kūno ertmių ir skysčių: tebūnie kūnas – viena iš svarbiausių laisvės sąlygų, pasimėgavimo šaltinių, tebūnie jis su siela sudaro vienovę. Tačiau kam taip įkyriai ir kone kiekviename tekste pasakoti apie jo funkcijas? Nebent Freudas galėtų tikėtis per jas atrasti „sielos gelmes“. Matyt, kai rašyti pasidaro sunku, kai pavargstama, kai tekstai „nebeateina“, o leidėjai dosniai publikuoja, atsiranda prievolė žodžius iš savęs išspausti. Tada pasimato ir fantazijos krizė, ir rašyt apie ką tarsi nebelieka, tad pakeliami seni rankraščiai („Maša“ parašyta dar prieš „Tolimą erdvę“, tik ilgai gulėjo stalčiuje) arba kurpiami trumpučiai kelių puslapių teksteliukai, kurie vėliau kone mechaniškai sumetami į rinkinį. Nežinau, ar taip ir buvo – nieko kategoriškai nenoriu teigti, bet įspūdis susidaro būtent toks.

Kaip populiarioji literatūra, ši knyga yra nepaprastai profesionali. Gal ir be reikalo šitokią piktą recenziją rašau: lietuvių kultūrai reikia gerai parašytos vietinės, ne importinės rusiškos ar amerikoniškos, populiariosios literatūros. Išsivysčiusiai kultūrai reikia abiejų literatūros laukų: ir elitinio, ir masinio. Melnikas lietuvių literatūroje ilgai buvo tas, kuris laisvai judėjo abiejuose – įtiko ir akademinei publikai, ir „kultūrininkams“, ir masiniams skaitytojams. O kodėl gi ne? Lengvas kiek ironiškas stilius, intriga, laki vaizduotė, gera struktūra, siužeto vingiai, reakcija į aktualias temas, filosofiškas pradas. Deja, panašu, kad dabar vyksta perėjimas į „grynąją“ populiariąją literatūrą: viskas lyg ir panašu, tik gerokai banaliau ir paprasčiau.

Suliesėjęs rinkinys ir apimties prasme. Savaime tai lyg ir nieko blogo, gal net sveikintina, tačiau… Nežinau, ar šiuo atveju yra ko girtis, kad apsakymą galima perskaityti per penkias minutes. Trumpoji proza – labai sudėtingas reikalas: kuo tekstas mažesnės apimties, tuo jis paprastai būna tankesnis, labiau emociškai įkrautas, jo kalba tikslesnė, grynesnė, taupesnė. Gera trumpoji proza yra tokia pat intensyvi kaip gera poezija: romane „užpildų“ niekada nepavyks išvengti, o trumpas tekstas kalbos srautui uždeda tamprų apynasrį. „Anoreksija“ labai primena ne iki galo atliktus namų darbus – lyg ir judėta į tą pusę, bet vos pusiaukelė pasiekta. Todėl tekstai atrodo „popsiniai“, tinkami neįpareigojančiam pasiskaitymui autobuse ar kavinėje, nepaliekantys po savęs jokių moralinių ar intelektualinių nuosėdų, kuo šiaip pasižymi Melniko proza. Vėlgi – nesakau, kad tokių tekstų nereikia, tačiau liūdna stebėti krentantį lygį. Liūdna, kad talentingas žodžio meistras leidžiasi iki paprasto amatininko lygmens.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s