Literatūra dėl literatūros?.. (Apie B. Jonuškaitės “Užsagstyk mane”)

(Čia irgi trečiakursinė recenzija. Jauskitės įspėti.)

Naujoji Birutės Jonuškaitės knyga netikėtu pavadinimu „Užsagstyk mane“ patraukia dėmesį savo estetika. Viršelio mergina apnuogintais pečiais, o ir pats pavadinimas tarsi sufleruoja, kad rankose knyga, kurioje gausu erotikos. Tai tiesa, bet B. Jonuškaitės knygose erotika niekada nebūna vienpusiška ar egzistuojanti „pati dėl savęs“. Taip ir čia – meilė iškyla kaip esminis moters egzistencijos matmuo, kaip būtinybė. Dešimtyje konkretaus siužeto beveik neturinčių apsakymų (išimtys – „Gaisras“, „Saldūs įplyšimai“) lėtai ir ramiai, magiškojo realizmo poetika paremtu pasakojimo būdu kalbama apie įvairias meilės formas ir rūšis. Toks fragmentiškas pasakojimas primena Alexander Payne filmą „Myliu tave, Paryžiau“ („Je t’aime, Paris“, 2006), kur mitiniame meilės mieste vyksta dvidešimt meilės istorijų – siužetiškai jos nėra susijusios, kiekvienas iš aštuoniolikos projekte dalyvavusių režisierių turi penkias minutes perteikti norimai istorijai, o žiūrovas privalo atrasti vieną visus šiuos fragmentus jungiančią idėją. Panašiai ir B. Jonuškaitės knygoje – lyg ir nėra nieko bendro, nes randasi vis kiti veikėjai, kitos vietos, bet viską jungia nuotaika, intonacija, subtilus psichologizmas.

Visa tai labai gražu, o ir skamba tikriausiai patraukliai. Tačiau man dažnai kyla klausimas: o kas tokias knygas gali skaityti? Knygas, parašytas tarsi žurnalistės, nes publicistinis pradas nuolat lenda į paviršių? Knygas, kuriose tekstas toks poetizuotas, kad kartais norisi viską perrašyti paprasčiau ir perskaityti iš naujo? Knygas, kuriose kalbos žaidimas tampa intensyvesnis už siužetą? (Tiesą pasakius, tai apskritai būdinga dabartinei lietuvių literatūrai – ne pirmą tokį tekstą recenzuoju.) O kas ims į rankas knygas, kuriose moteriškumas išryškinamas taip atvirai, jog net darosi nejauku? Atsakymas aiškus – filologai! Kartais atrodo, jog rašome tas knygas patys sau – kad nebūtų nuobodu, kad turėtume ką veikti. Ir kad studentams būtų ką aptarinėti per seminarus. Juk tos filologiškai korektiškos knygos šaukte šaukia: „Broliai ir seserys, imkit mane ir cituokit!“

Šiais samprotavimais tikrai nenoriu pasakyti, kad B. Jonuškaitė yra prasta rašytoja. Anaiptol. Jos knygos visada laukiamos, kelia susidomėjimą. Tik reikėtų patikslinti: B. Jonuškaitės tekstai ypač masina filologus. Pažvelkime kad ir į apsakymą „Gaisras“. Jame dvi pagrindinės temos: meilė šeimai ir meilė grožiui. Antai jaunas vaikis, užkopęs naktinio budėjimo Vilkynės bokšte, negali atsispirti grožiui: „Vieną naktį šito gražumo buvo per daug, – vaikis nebepajėgė ilgiau tverti.“ (p. 35). Susikaupusią energiją būtina išlieti; ko gero, tai universali romantikų ir po jų buvusių menininkų kūrybos esmę išreiškianti metafora. Šis apsakymas vidine struktūra primena antikines tragedijas – jame yra mįslė, užuomina ir veikėjo atpažinimas. Paaiškėja, kad romantiškasis budėtojas – prasigėrusio dievdirbio ir Agotukės sūnus. Beje, šis tekstas – vienas stipriausių rinkinyje. Panoraminiai vaizdai jungiami su detaliais aprašymais, šioje perspektyvoje neryškiai, plonytėmis, lyg išblukusiomis linijomis ryškinami veikėjų santykiai, jų paveikslai. Taigi apsakyme esama romantizmo bruožų: menininko kaip nesuprasto ir atstumtojo vaizdinys, apstu mitinių ir simbolinių įvaizdžių – drožinėtos šventųjų stovylėlės, bokštas, kuris aiškiai atlieka archetipinę žemės ir dangaus, realiojo ir idealiojo, regimojo ir transcendentinio pasaulių jungties funkciją. Tekste svarbi kiekviena detalė, skaitant jis atrodo tirštas, sodrus.

Kitas stiprus apsakymas – „Lokio seilė“, savita forma (pasakojimas pasakojime) vaizduojantis neįprastą moters ir lokio meilę. Tačiau šiam tekstui nekliudo poetiška kalbėsena, jame atsiskleidžia stipriosios B. Jonuškaitės kaip prozininkės savybės. Atsisakyta tos kartais į akis pernelyg krintančios (kaip kad apsakyme „Vandens postilė“) publicistikos – tekstas egzistuoja saugioje meninėje erdvėje, o visgi yra aktualus. Keliami amžinieji klausimai: kuo skiriasi žmogus nuo žvėries? Kas yra meilė – aistra, susikalbėjimas, supratimas, atjauta? Ar netupi kiekviename iš mūsų lokys, o kiekviename lokyje – žmogus? Kaip kažkur yra rašęs Rimvydas Stankevičius, „jei knyga kelia klausimų, vadinasi, ji gera“. Apsakymas „Lokio seilė“ verčia skaitytoją labai įprastą ir kasdienišką situaciją – pokalbį kelionės metu – pamatyti naujai ir netikėtai, pajusti ilgesingą geismą ir gal net patirti šiokį tokį katarsį.

Antrasis rinkinio apsakymas „Dangaus dekoltė“ galėtų būti vadinamas magiškojo realizmo pavyzdžiu. Jis labai būdingas šiam rinkiniui, bet stipriesiems apsakymams nepriskirtinas. Greta būtinosios meilės temos čia randame ir kitą B. Jonuškaitės kūrybai būdingą temą – emigraciją, labiausiai išplėtotą jos romane „Baltų užtrauktukų tango“ (2009), bet nesvetimą ir kai kuriems „Rugių lauko“ (1996) apsakymams. Šį kartą gilesnę prasmę įgauna pats pavadinimas, juolab kad kitoje teksto vietoje minima: „Dardėjo namo savo senuoju „Fordu“ dar labiau neapkęsdami šios šalies, kurioje ir moterys, ir Dievas buvo paikas ir toks pat ištvirkęs kaip ir žmonės, o dangus užsisagstęs iki pasmakrės.“ (p. 20). Dangaus dekoltė – tai asmeniškas ir šviesus santykis su transcendencija, gelmė, kuri būtinai reikalinga kiekvienam jautriam žmogui. Matyt, tą šviesos ilgesį broliams įkūnijo jų mylimoji. O Kanadoje daug triukšmo ir kamšaties, todėl jie, ištikimi savo principams, užsidaro namuose, ieškodami ramybės ir stengdamiesi išlaikyti bent jau prisiminimą apie kažkur esančią anapusybę. Jų namas, rodos, niekada netvarkomas, ir daiktai čia gyvena savo gyvenimą – kaip Gabrielio García‘os Márquezo romanuose. Kartais koks nors šių namų daiktas tarsi atsiveria ir ima spinduliuoti savo vidinę, nekasdien patiriamą archetipinę prasmę. Tokie realybės „atsivėrimai“ būdingi B. Jonuškaitės prozai. Antai elementarus baldas išprovokuoja labai gražią ir nelauktą įžvalgą: „supamoji kėdė kaip vėjas, kaip banga, kaip laikrodžio švytuoklė, kaip gyvenimas ir mirtis. Kūdikiai metai po metų sūpuojami vis rečiau, kad greičiau priprastų prie šio pasaulio ir pamirštų aną, iš kurio atėjo, o seneliai patys sėdasi į supamąsias kėdes, trokšdami lengvesnio išėjimo Anapilin.“ (p. 20). Mintis artima Maurice‘o Maeterlincko tekstuose formuluojamai idėjai, kad vaikai ir seniai yra arti Anapusybės, todėl jaučia jos virpesius. Šiaip jau pakankamai menišką tekstą subanalina pabaiga – vienas iš senukų net atsisveikindamas ištaria „Dangaus dekoltė“, todėl tekste atsiranda keistas įvaizdžio perteklius.

Apskritai ši B. Jonuškaitės knyga yra įstrigusi kažkur tarp pertekliaus ir stokos. Pertekliaus, nes įvaizdžiai, metaforos ir poetizmai grūdasi ir lipa vieni ant kitų, kurdami literatūrinio chaoso (ar itin moteriškos sąmonės, pasak kritikų?) įspūdį. Stokos, nes dešimt trumpučių apsakymėlių nesuauga į knygą taip, kad skaitant ją nugara bėgiotų tie „gerieji šiurpuliukai“, kurie estetiškai jautriam žmogui patvirtina stipraus kūrinio faktą. Trūksta vieningos visumos, vidinės logikos, kuri nuosekliai rištų atskirus tekstus kaip tik tokia tvarka, kokia jie išdėlioti. Galbūt dėl to kaltas tekstų netolygumas: skirtumas tarp geresnių ir silpnesnių rinkinio tekstų knygoje iš tikrųjų didelis. Kai kur skaitytoją gali atgrasyti pernelyg kritiškas pasakotojos požiūris į aplinką ir pernelyg silpna savasties refleksija. Taip smprotaudama rizikuoju būti nepopuliari, mat ką tik perskaičiau Neringos Mikalauskienės recenziją, kurioje recenzentė teigia skaičiusi B. Jonuškaitę „keletą naktų iš eilės ir tik sau“. Deja, man tokia ištikimybe šiai knygai pasigirti sunku. B. Jonuškaitės „Kregždėlaiškio“ tekstai kur kas stipresni, nors temos labai panašios. Abortas, emigracija, kelionė, grįžimas namo, dramatiškas sienos kirtimas, žodžiu, visa tai, kad būdinga B. Jonuškaitės repertuarui. Tačiau susidaro įspūdis, kad naujoje knygoje nebepasakoma nieko naujo, tiesiog pasinaudojama visais tais dalykais, kuriuos autorė atrado rašydama „Rugių lauką“ ar „Didžiąją salą“.

Štai kad ir pirmasis naujosios knygos apsakymas „Beribė erdvė“. Jis stiprus emociniu krūviu. Bandoma remtis sąmonės srauto technika: moteris guli naktį kambaryje, išgirsta lojantį kaimynų šunį, prisimena, kad tai – nevaisinga kalė, tada prisimena savo pačios nesėkmingą gimdymą. Mintys krypsta į gyvenimo ir mirties dialektiką, sąmonė pasineria į egzistencinę tamsą, į tamsos ežerą, kabinasi net už ekologinių temų, svarsto apie tuštybę ir kvailumą, vėl grįžtama prie savižvalgos, galop padaroma išvada: „Vadinasi, dar nenumiriau“ (p. 13). Apskritai tekstas jautrus – pasakojama apie mirties ir meilės santykį, apie psichologinės traumos poveikį žmogui: „Nerimą kelia jausmas, kad kūnas išsiskaidęs į nesurenkamus gabalėlius, į visatos dulkeles ir visai nenori paklusti mano proto įsakymams.“ (p. 12). Bet jame visko tarsi per daug, temų gausa tiesiog blaško (juo labiau, kad visiško fragmentiškumo ir sąmonės srauto trinariškumo nepasiekiama), o dėl ypač poetiško kalbėjimo ir tariamo iracionalumo kūrinio tragizmas kartais atrodo perspaustas ir deklaratyvus. Sakau „tariamo“, nes struktūriška kalbos sistema tekstui savaime primeta racionalumą ir logiką. Metafora pasitelkiama kaip būdas nusakyti tai, kas nenusakoma. Kaip įmanoma racionaliai aprašyti liūdesį, kuris „nenori paklusti mano proto įsakymams“? Tada ir atsiranda poreikis pasinerti į poetišką, metaforišką kalbą, bet čia, kaip jau minėta, turi atsirasti saiko jausmas.

Paskutinis apsakymas, knygai „suteikęs“ pavadinimą ir motyvą viršelio iliustracijai, turėtų būti suvokiamas kaip visos knygos išvada. Jis dvelkia netekties skausmu, pasižymi jautrumu paprastoms kasdienybės detalėms, kelia gražių minčių apie išorinių, gal net rutiniškų ritualų prasmę. Vyras kiekvieną rytą dvidešimt metų užsagsto sukneles savo moteriai, o moteris – marškinius savo vyrui. Po vyro mirties nebėra kam susagstyti suknelių, ir moteris išeina į gatvę netvarkinga – ją sagsto praeivė, ir „jai nesiseka“ (p. 97). Keistoka? Galbūt. Bet šiame apsakyme yra gelmė – juk svarbiausius gyvenimo dalykus iš tikrųjų įvertiname tik jiems pasibaigus, vyriškas ir moteriškas pasauliai tikrai skiriasi, daugelis moterų į savo vyrus žiūri kaip į amžinus paauglius, o švelnumas – svarbus dalykas šeimoje. Tos tiesos senos kaip pasaulis, koks nors ciniškai nusiteikęs žmogus pasakytų – nuvalkiotos, bet žavesio apsakyme yra. Ir čia susiduriame su klausimu – kokia visgi būtų visos knygos išvada? Mintis, kad bet kokiai meilei lemta baigtis: jei ne savanoriškos skyrybos, tai „mirtis mus išskirs“? Lyg ir per paprasta, per kuklu rašytojai, kurios beveik kiekviena knyga yra pelniusi vieną ar kitą literatūrinę premiją.

Nemenkindama aiškios B. Jonuškaitės kūrinio vertės ir norėdama sąžiningai atlikti kritikės darbą, konstatuoju: tai tikrai nėra prasta knyga. Manau, jog kaip tik toks B. Jonuškaitės pasakojimas yra radęs savo adresatą, jos knygos tiražas bus išpirktas. Ir vis dėlto pasigendu minties ir jausmo šviežumo, struktūrinio nuoseklumo, pagaliau – noro kažką papasakoti iš esmės, ne filologiškai. Susidaro įspūdis, jog kai kurie iš šių apsakymų – savotiškos jausmų talpyklos, o ne gyvos istorijos. Tokia besiužetė proza lietuvių literatūroje darosi vyraujanti. Ne visada tai blogai, bet ir ne visada ir gerai. Norėtųsi, kad tokie talentingi žmonės, kokia yra B. Jonuškaitė, būtų bent viena koja toliau ar galva aukščiau literatūrinio gyvenimo kasdienybės, o ne išnyktų raštingųjų žmonių bendrijoje.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis “Metai”, neatsimenu numerio. Tingiu ieškot.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s