Išganymo moteriškumas ar moteriškumo išganymas? (Apie L. S. Černiauskaitės “Medaus mėnesį”)

(Čia – viena senesnių recenzijų, buvau dar trečiakursė. Tai nepykit.)

Atsivertusi naują Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą, radau tai, ko ir tikėjausi iš šios ryškios šiuolaikinės lietuvių literatūros autorės: įtemptą santykių tinklą, psichologinius veikėjų portretus, įtraukiančią siužetinę liniją, neįmantrų, bet įdėmaus skaitymo reikalaujantį stilių, gražias ir originalias metaforas. Romaną prarijau vienu ypu, ir, padėjusi knygą, turėjau apie ką pamąstyti. Romanas provokuoja mintis apie dievoiešką, meilės poreikį, vienišumą ir, kaip užsimena pati autorė, apie „tyrumo ilgesį“. Tai jau nemažai. Ir vis dėlto kažko pritrūko iki „pilnos laimės“. Ko gi reikia tai mano kritiškai filologinei pagavai ir racionaliam protui, kad būtų patenkinti?
Ogi įtikinamesnio pagrindinės herojės Ados, trisdešimtmetės filologės, paveikslo ir logiškesnės įvykių baigties. Iš esmės visą knygą užima pasakojimas apie nenusisekusius jos meilės reikalus. Ada rašo disertaciją ir negali susikaupti Vilniuje, todėl nusprendžia išvažiuoti į negyvenamą senelių sodybą kaime. Ten atsitiktinai susipažįsta su buvusiu kaliniu Arkadijumi, kuris slapstosi nuo reketininkų ir laukia, kol jam kažkas perves pinigus, tada jis galės išvykti iš Lietuvos. Ada leidžia jam pernakvoti savo namuose ir, suprantama, čia prasideda meilė. Jai nelemta trukti ilgai – Ados mylimasis nusprendžia stoti į vienuo-lyną, bet jame apsivagia ir yra pašalinamas. Į vienuolyną įstoja pati Ada, iš pradžių kritiškai atsiliepusi apie tokią galimybę.
Tad kodėl filologė? Ir kodėl trisdešimties? Jei kalbėtume apie septyniolikmetę gimnazistę, būtų visai kitas reikalas. Ada rašo daktaro disertaciją, taigi yra išsilavinusi moteris. Net mano sąmonėje, nors rašau tik vaikišką kursinį darbelį, kartais blyksteli citatų, nuorodų, literatūrinių aliuzijų. Išsilavinimas formuoja žmogų. Tai, ko išmokstame, neišvengiamai tampa mūsų tapatybės dalimi, apie tai rašė dar George’as Steineris. O ko išmoko Ada? Rimvydo Šilbajorio pavardę, daugiau, kaip atrodo, nieko. Abejonių kelia ir veikėjos pavydas šventam Marijos paveikslui – manau, kad stabiliai trisdešimtmetei tokios jausenos nebeturėtų grėsti.
Tad kokį Ados, potencialios mokslų daktarės, vaizdą susidarome? Naivi, jos patirtis su vyrais ribota, romantikos ilgesį slepia po šaltumo ir nepriklausomybės kauke, išsilavinimas pro sąmonės filtrą prateka nelabai ką jame tepalikdamas, realiame gyvenime orientacija minimali, o kur dar polinkis pulti į naujas patirtis stačia galva! Visuomenė apie filologus turi ne per geriausią nuomonę, o ypač apie filologes studentes. Kažkodėl visi įsivaizduoja, kad jos nieko neveikia, tik vaikšto po vakarėlius ir miega su fizikais, kad studijos čia lengvos – pašvilpk, ir diplomas vietoj, kad taip leidžiant dienas lieka gražaus laiko kvailiausiems dalykams. Arba dar blogiau – kad filologės knygų lentynoje orientuojasi geriau nei gyvenime, yra „nuplaukusios“, nepraktiškos ir apskritai: kai Dievas protą dalijo, jos eilėj prie grožio stovėjo. Kas baisiausia, Ada šituos stereotipus patvirtina, ir, kas dar baisiau, juose esama, kad ir nedaug, tiesos. Moteriškumas mūsų visuomenėje iš tikrųjų suvokiamas kaip naivumas ir infantilumas, atskiestas kokiomis nors humanitarinėmis studijomis. Matyt, ir aš šitaip reaguoju kaip tik todėl, kad romanas paliečia mano skaudamą vietą – dalykus, su kuriais bandau kovoti visus studijų metus, bet, deja, visiškai nesėkmingai. O jei knyga užgauna opią vietą, vadinasi, ji turi vertę. Bet vis dėlto pritariu Vandai Juknaitei – „žmonės taip nesielgia“. Iš tikrųjų L. S. Černiauskaitė yra realizmo atstovė – jai rūpi komplikuoti žmonių santykiai, ryšiai, vidinės jų priežastys, psichologinė motyvacija. Tad kodėl reikėjo vaizduoti visiškai neįmanomą pagrindinę veikėją?
Savaime suprantama, visa tai galima vertinti ir kitaip – kaip juslinio, emocionalaus prado pergalę prieš sausą intelektą. Ada – mokslininkė tik tiek, kiek tai jai padeda susikurti profesiją, tai nėra tikrasis jos pašaukimas. Ji savojo tyrumo ieško baltame ką tik iškritusiame sniege, ant kurio dar niekas nepastatė kojos – ant to tyro žiemiško baltumo. Ir apskritai „Medaus mėnesyje“ daug ką galima vertinti keleriopai, ne vien Ados paveikslą. Pavyzdžiui, pati romano pabaiga, epilogas, kuriame vyrauja tezinis kalbėjimas, be svarstymų ar jausmų, autorei tarsi pateikiant ataskaitą: „Prieš duodant amžinuosius įžadus jo celėje neaiškiomis aplinkybėmis buvo aptiktas prieš keletą savaičių dingęs vieno brolio laikrodis“ (p. 180). Epilogas iškrinta ir iš bendros kūrinio struktūros – pasakojimas nėra niekaip skaidomas, o paskui staiga – še tau, epilogas! Tai sukelia įtarumą ir nuostabą, norą pažiūrėti, kas ten jau tokio. Bet tas kompozicinis vienetas, deja, nenustebina. Jis primena išrišimą po ilgai trunkančios išpažinties: „Eik ir daugiau nebenusidėk!“ Susidaro įspūdis, kad autorė tiesiog pavargo nuo įtempto santykių aiškinimosi ir siužetinių vingių, todėl viską išsprendė mistiniu-spiritualistiniu būdu. Neįtikina manęs Kristaus veidas Kalvarijų turguje perkant raudonąsias paprikas, nors tu ką. Kad būtų aišku, apie ką kalbu, cituoju: „Tai, ką išvydo, visiems laikams pakeitė jos gyvenimą. Už prekystalio priešais ją stovėjo gerai nusiteikęs mūsų Išganytojas Jėzus Kristus. Jis šypsojosi, jis švietė, jis tiesė Adai raudonąją papriką. Iš šios lyg iš perpjautos aortos tryško nuostabiai graži kraujo čiurkšlė. <…> Po metų Ada įstojo į kontempliatyvių seserų vienuolyną ant plačios, sraunios upės kranto. Ten, tikėkimės, meldžiasi už pasaulį ir už mus“ (p. 183).
Kyla klausimas – gal Ada po visų nelaimių išprotėjo, susirgo šizofrenija ar maniakine psichoze? Konstatuoju be ironijos: mintis čia aiški kaip ant delno. Dievas yra visur, ir po nelaimių ir vargų visi turime galimybę Jį rasti. Be abejo, iš krikščioniškų pozicijų pažvelgus, šiame epizode aprašytas regėjimas. Tačiau kokia čia kalbėjimo pozicija? Kodėl Kristų reikia susieti su raudonosiomis paprikomis? Kas tai – ironija? Manau, toks dievoieškos problemos, kuri šiaip jau yra labai skausmingas dvasinis aktas, pateikimas yra visiškai nenatūralus. Maždaug: reikėjo kažkaip atrišti šitą Gordijo mazgą, tai kam čia rišti, geriau nukirsti. Epilogas yra ta dalis, kuri, mano galva, kaip reikiant apgadina iš esmės neblogą romaną.
Tačiau, kaip jau minėta, galima interpretuoti ir kitaip. Ikonografijoje (ypač liaudiškoje) Kristaus širdis figūratyviai identiška raudonos paprikos vaizdiniui. Kaip žinia, Naujajame Testamente aprašomas Kristus veikė visur, be kita ko, ir turguje. Galbūt tai – originali ir tikra asociacija? Klausimų daugiau negu atsakymų. ši knyga šalia bendražmogiškų egzistencinių klausimų kelia ir dar vieną – kaip mes suprantame literatūrą, ko iš jos tikimės. Literatūros teorijoje egzistuoja daugybė būdų apibrėžti pačią literatūrą – kiekvienam jų galima rasti ir pagrindimą, ir paneigimą. Beveik kaip Dievo buvimo įrodymai, ar ne? Šiuo romanu galima pasitikrinti, kuriai skaitytojų grupei priklausome – racionalistų ar sensualistų, kas mums yra ta vadinamoji „tikra“ literatūra. Daugiaprasmiškumas ir aiškinimų gausa leidžia suprasti, kad tai, kas tikra vienam, gali nieko nesakyti kitam. Tokie samprotavimai veda prie išvados, kad šis romanas skirtas tikslinei skaitytojų auditorijai – jautrioms, subtilioms moterims, kurios galėtų tapatintis su Ada, kurios jausmą iškelia virš proto, kurios savyje nešiojasi tą, pasak pačios autorės, „tyrumo ilgesį“. O gal ne tik moterims?
Kita kūrinio siužetinė linija – Elytės istorija. Elytei tik aštuoniolika, ji dirba vietinėje kaimo parduotuvėlėje ir, kaip paaiškėja, laukiasi vaikelio nuo savo darbdavio, tad paprašo Ados nuvežti ją į Vilnių, kad galėtų pasidaryti abortą. Tiesą pasakius, Elytės charakteris daug puikesnis ir išbaigtesnis negu Ados (tą patį galima pasakyti ir apie Arkadijų). Elytė – tipiška jaunutė mergina, anksti subrendusi, menko išsilavinimo, siekianti savarankiškumo, todėl jos požiūris į abortą visiškai suprantamas. Pavadinau ją charakteriu, tačiau turiu pasitaisyti – ji yra apibendrintas tokios merginos tipas, kuriame gyvas stiprus tikėjimas: išauginta religingoje kaimo aplinkoje, slegiama vargų bei parduotuvės savininko išnaudojimo, ji natūraliai ieško Dievo pagalbos.
Arkadijus – buvęs kalinys, besislapstantis nuo reketininkų padedant broliui kunigui. Šis kalinio ir dvasininko tandemas iš pradžių atrodo gana banalus, bet iš tikrųjų jis reikšmingas ir apmąstytas. Broliai – kaip dvi to paties kūno dalys, dvi to paties medžio šakos. Jų skirtingumas kartu yra ir panašumas – abiem būdingas tarsi įgimtas tikėjimas, dievoieškos poreikis. Išryškėja daug kartų skelbta, bet kai kam vis dar nauja mintis, kad žmoguje nuolat grumiasi gerosios jėgos (kurioms simboliškai atstovautų kunigas) ir blogosios jėgos (joms atstovautų nusikaltėlis). Jeigu jau taip priimta įsivaizduoti, gal tai ir tiesa? Visi mes darome klaidų, bet ar jas mokame ištaisyti, ar sudaužome moteriai širdį, ar apsivogiame vienuolyne – jau tik mūsų reikalas, Dievas neturi su tuo nieko bendro. Arkadijus – vyriško pasaulio įkūnijimas, tai jėga, kuri nelinkusi paisyti aplinkinių ar įprastos tvarkos, kuri nerasdama durų veržiasi pro langą. Arkadijaus bandymą stoti į vienuolyną galima aiškinti ne tik kaip dvasingumo siekį, bet ir kaip būdą pigiau ir paprasčiau pasislėpti nuo reketininkų. Kodėl jis buvo geras Adai? Iš dėkingumo? Simpatijos? Gailesčio, kad ji vieniša? Noro patvirtinti savo vyrišką ego? Tokių klausimų gali kilti gausybė, ir tai liudija viena – žmonių santykiai yra tokie komplikuoti ir daugiabriauniai, kad jų neįmanoma vertinti vienpusiškai ir pateikti aiškių atsakymų. Toks suvokimas ir gebėjimas tai perteikti sklandžia literatūrine kalba – L. S. Černiauskaitės didžioji stiprybė.
O stilius tikrai vertas dėmesio. Dialogai labai gyvi, neliteratūriški, ryškios kaimo kalbos intonacijos. Žavi ir atidus, nekasdienis žvilgsnis į aplinką, kai reiškiniai atveria savo vidinę pusę: „Tą akimirką Ada pajuto, koks yra vaikas. Labai trumpai, kelias sekundes patyrė, kokie vėsūs ir skaistūs gyvybės šaltiniai maitina jo trapią esybę“ (p. 8). Šioje citatoje geriausiai išryškėja ir pačios autorės minimas „tyrumo ilgesys“ – juk vaikas yra pati tyriausia būtybė, su metais žmogus tai praranda, bet visada svajoja atgauti. Deja, nesėkmingai. Todėl šiek tiek melancholiškas, banguojantis, truputį poetizuotas stilius čia ypač tinkamas – jei ne jis, knyga tikriausiai būtų sunkokai skaitoma. Taigi pasakojimas subtilus, skoningas, estetiškas, kitaip tariant – profesionalus.
Abejonių kelia pavadinimas. Kodėl „Medaus mėnuo“? Iš kur ta mintis, kad per medaus mėnesį žmogus atranda save? Man gaila visų moterų, kurios turi tik tokį medaus mėnesį kaip Ada – nesusituokusios, su beveik nepažįstamu žmogumi kaimo lūšnelėje, ant ne itin švaraus čiužinio. Tai skatina mąstyti apie besikeičiantį požiūrį į meilę, meilės ir moralės ryšį, kuris kyla iš kartų konflikto. Ada yra tarpinis variantas tarp jos motinos (kuri, beje, vaizduojama kaip gana nesubtili ir įkyri) ir Elytės. Elytė – Nepriklausomybės vaikas, racionalumo amžiaus spora, pilna priešybių. Tikinti, bet pasidaro abortą; nori stoti į vienuolyną, bet išteka. Ados mama – sentimentali, imanti į galvą visa, ką pasako dukra, prisimenanti net nereikšmingą jos pasikalbėjimą su statybininku autobuse. O pati Ada? Ji bando būti racionali, bando mąstyti kritiškai ir logiškai, bet tai jai nesiseka. Apskritai romane dominuoja leksika, reiškianti jutimus, o ne intelekto pastangas – šių dar esama romano pradžioje, o vėliau jos visai išnyksta, vadinasi, Ada pasiduoda emocijų audrai ir joje ištirpsta.
Rašydama apie „Medaus mėnesį“ bandžiau konstatuoti, ko jame trūksta, kiti kritikai tegul pridės daugiau arba paneigs mano žodžius. Galų gale – tesprendžia skaitytojai. Knygos tiražas, kaip šiems laikams, didžiulis – net 1500 egzempliorių. Vadinasi, jei viskas klostysis pagal planą, skaitytojų turėtų susidaryti nemažas būrys. Žinau, kad L. S. Černiauskaitė yra pelnytai mėgstama ir vertinama, ypač moteriškosios auditorijos. Tikiuosi, kad šis švelnus ir trapus romanas taip pat nepaliks abejingų, kad paskatins skaitančiuosius pamąstyti ir pasvajoti. Perskaityti šią knygą tikrai verta. O dėl skirtingų nuomonių nieko nepadarysi – jų visada buvo ir bus. Gal ir gerai, kad pabaiga tokia kontroversiška – ji duoda dingstį gražiai literatūrinei diskusijai, kas visada yra naudinga visoms dalyvaujančioms pusėms.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s