Didžioji velniškoji Ne (apie G. Patacko „Mažoji dieviškoji Co“)

Prieš pradėdama šitą recenziją sąžiningai pasakysiu, kad ankstyvoji Gintaro Patacko kūryba buvo vienas mano bakalauro darbo objektų. Patiko ir patys tekstai, ir kritiniai pasisakymai apie juos, domino sprogdinančios žodžio energijos prigimtis ir savitas poetinės rezistencijos variantas. Rašydama žavėjausi G. Patacko talentu.

Vis dėlto tai buvo ankstyvoji poeto kūryba, o iš paskutiniųjų knygų į bakalauro darbą įtraukiau tik rinkinį „Kapitono Homero vaikai” (1992). Kodėl tik tiek? Nes, atvirai pasakius, dauguma vėlesnių G. Patacko tekstų man tėra tik savaip įdomi grafomanijos forma.

Ne išimtis ir paskutinis veikalas – „Mažoji dieviškoji Co”. Daugelis šios knygos tekstų primena poetinį slamą: jie neišgryninti, atsitiktiniai, aiškiai momentiniai, improvizuojami tikrai be aukšto poetinio įkvėpimo. Per slamo vakarą gal ir galima palinksminti auditoriją tokiu burnojimu: „Sumenko moteriški biustai kaip kazui- / stinė drama kur žvengė briuselio kopūstai / klaiki solveigos poema druska iš cukraus / pasidarė sau akcijas teleloto apsunko <…>” („Įdomu”, p. 21). Tačiau slamas tuo ir skiriasi nuo knygos, kad jis yra performatyvus, tai – įvykis, o ne tekstas. „Mažoji dieviškoji Co” – 102 puslapių apimties knyga, todėl jeigu jau gadiname popierių, norėtųsi žinoti, kokia to prasmė. Juolab kad išleidimą parėmė Kultūros ministerija.
Mano atsakymas – prasmės nedaug. „Mažoji dieviškoji Co” aiškiai yra Dante’s Alighierio parafrazė, tik iš „Komedijos” padaryta „Co”. Ką gi, įdomu, postmodernu, net šyptelėti verčia. „Co”, kaip žinome, įmonių pavadinimuose reiškia korporaciją. Korporaciją su kuo? Su Dante’e? Knygos epigrafas, cituotos ir nucituotos eilutės „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje”, verčia manyti kaip tik taip. Atsivertus turinį paaiškėja, kad struktūra irgi atitinkama, knygoje yra visos numanomos ir privalomos dalys: „Pragaras”, „Skaistykla” ir „Rojus”. Gerai bent, kad eilėraščių mažiau negu šimtas, nors kiek man žinoma, pirminis poeto sumanymas toks ir buvęs: sukurti jų tiek, kiek yra itališkojo genijaus veikale.

Lyrinis subjektas prisistato jau pirmajame eilėraštyje, „Dantė 61 m.” Aiškiai deklaruojama maištinga, narciziška laikysena: „<…> mėlynę kruopščiai paaky slepiu / kad tu neišsigąstum o priblokštum dar / likusiu savuoju gražumu kitų grožybių / šičia žiauriai maža nebent tik aš bet / veidrodžių nėra <…>” (p. 11). Jaunasis G. Patackas garsėjo kaip maištininkas, Valentinas Sventickas jį yra pavadinęs „įmygio diversantu”. Jis sprogdino to meto poezijos sąstingį asociatyviais vaizdais, neįprastais technikos terminais, energingų veiksmažodžių gausa. Dabartinė G. Patacko poezija tarsi bando stiebtis iki ankstesnio lygmens, tačiau kokybė visiškai kita. Viena vertus, pasikeitė laikai, ir plevėsiška lyrinio subjekto laikysena nieko nebešokiruosi. Kita vertus, pastišas ir parodija šiaip gali būti skoningi, įdomūs ir intelektualūs, tačiau šioje knygoje jie įkyrūs, monotoniški, primena ankstesnes G. Patacko knygas, išleistas po 2000 m. („Rožė ir bambukas”, „Išskyrus pasimatymą prie pašto” ir t. t.). Nepasakoma nieko naujo.

Na, gerai, „Co” galima iššifruoti kaip nuorodą į komerciją, vartotojiškumą, ir visą šią poemą gali suvokti kaip socialinę kritiką. Maždaug, žiūrėkit, kaip jūs elgiatės, aš čia demonstruoju jums jus pačius, tik radikaliai aiškiai ir be apsimestinio padorumo šydo. Kalbate apie postmodernizmą – še jums visiškai kičinį tekstą, sudėliotą iš jau daugsyk cituotų ir nucituotų gabalų. Jūs vartojate paslaugas, patį gyvenimą, net tekstus, o aš suvartosiu Dante’ę ir išspjausiu jums jo likučius.

Pagal tokias taisykles poeziją žaisti gal ir įdomu. Tačiau kiek galima taip be saiko tiražuoti save patį? Be to, ne tik save, kitus irgi, nes toks kalbėjimas lietuvių poezijoje darosi tarsi dar viena savaiminė suprantamybė. Kai kurie poetai šiandien prabyla žaismingai ir sąmojingai, tačiau šioje knygoje didelio kūrybiškumo ar žaidimo įdomumo pasigedau. Skaitant susidaro įspūdis, kad autoriui nebėra ką ir kaip sakyti, visos kalbos galimybės jam išsemtos, todėl belieka pigokai juokauti.

Knygoje mezgamas intertekstinių ryšių tinklas yra nepaprastai platus, tačiau paviršinis ir nesistemiškas: „<…> plėšikė lapė velka / kailį rudą o stepių vilkas jai kadais / buvai malei nesąmones įrodinėjai kad / medvilniniai marškiniai gerai o pirs- / telėjo uodas kilo vėjas iš meilės jausmo / liko pelenai <…>” („Senas bestseleris”, p. 19). Kas iš to, jei bandysime ieškoti šio teksto ryšio su Hermannu Hesse’e ar Aristofanu? Nieko, nes šie pavadinimai – tušti signifikantai, kurie į nieką nenurodo ir neturi konceptualiosios pusės. Visi tekstai parašyti pagal tą patį šabloną, kurį G. Patackas naudoja jau ne vienoje knygoje. O toks šablonas neleidžia pernelyg pasinerti į gylį, – jis verčia likti paviršiuje, intertekstinės nuorodos yra tiesiog atpažinimo ženklai, tik ikonos, nieko neduodančios teksto analizei. Galima pasakyti – aha, čia šis tas yra, čia yra ženklų, tačiau knygos analizei naujų matmenų toks nuorodų išvardijimas tikrai neatvers. Šią pastabą reikia suprasti ne kaip kritikavimą: tekstų būna įvairių, žymusis Umberto Eco juos skyrė į „atvirus” ir „uždarus”. Tiesiog konstatuoju, kad tos valiūkiškai svaidomos klasikos aliuzijos iš esmės niekuo nesiskiria nuo žurnalistinių klišių, kurių knygoje taip pat net kirba.

Minėti požymiai susiję su dar viena aiškia tendencija – šiandien poezija yra neišvengiamai sociali. Į aktualijas reaguojama gyvai, kandžiai, apnuoginamas gandų ir kasdienybės šurmulio absurdas: „<…> sūrį ir / granatą man siūlė ėst kartu su špinatu / ir taip pakeisti majų kalendorių vis tiksintį / kaip bomba uždelsta <…>” („Autistas”, p. 22). Ši su išlyga publicistine vadintina G. Patacko poezijos perspektyva – bene teigiamiausia rinkinio savybė. Bet geriau būtų jos nesuvulgarinti, nepaversti dar viena kliše tarp kitų klišių.

Manau, čia ir slypi didžioji knygos bėda: stengiamasi rašyti originaliai, nepaklusti „masei”, laikytis neprisitaikėlio, „undergroundo” pozicijos, tačiau… pralaimima. Siekiama autentiškumo, o rezultatas – niveliacijos niveliacija, kažkelinto lygmens simuliakras, nesuvaldytas žodžių srautas ir paauglišką nebrandumą primenąs pseudomaištas. Bandymas išsiskirti nebūtinai reiškia autentiškumą. Autentiška, gyva, tikra poezija nuolat tikrina savo pačios buvimo, radimosi ir skaitymo sąlygas, yra linkusi ieškoti savo šaknų ir prie jų grįžti. Geriausias pavyzdys – Sigito Gedos tekstai, nuolat atsigręžiantys į pačią kalbos prigimtį, būties chaosą ir visuotinį kosmosą kaip į esminius kūrybos šaltinius. G. Patacko eilėraščiai neišeina iš savaiminės suprantamybės srities, nekvestionuoja savo buvimo sąlygų. Nuolat bandoma išlaikyti ir įteigti neva maištingą bravado, tačiau tas maištas toks pat neautentiškas kaip prisitaikymas: neaišku, nei iš ko, nei kodėl bandoma išsiskirti. Todėl turime paradoksą: lyg ir kitaip, bet iš tikrųjų taip pat. Panašiai elgiasi paaugliai: jie pankai, nes jie kitokie, tačiau tuo pat metu jie tampa tokie patys kaip ir visi kiti pankai.

Pigios laikraštienos ir nuogirdų persunkti tekstai į rinkinio pabaigą taip pakyrėja, kad tenka prisiversti skaityti. Vienintelis tekstas, kuris nuoširdžiai prajuokino – „Kritikė” (p. 94). Jis toks pasibaisėtinai seksistinis, vulgarus ir taip prastai parašytas, kad, tokį perskaitęs, skonį turįs žmogus arba trenks knygą į sieną, arba dėl juoko pasidalys perskaitytu socialiniame tinkle „Facebook”, nes geresnės tekstinės aplinkos šis eilėraštis tikrai nenusipelnė.

Tai būtų Šiaurė akimis Pietų nakties šešėliai
edelveisuos tūno ir nuo galybės sniego praš-
matnu baltosios lokės kailiniams ant kūno
mulatės kurią dulkint palengva kaip kilimą
dujokaukės nereikia <…>
o aš rašau eiles o man tai kas eilinį
kart eiliuoju savo stiliuj šiek tiek jau
atpažįstamam antai jaunoji kritikė
vėl pasikorė netinka monografijai manai
netiks į šliūbą netikram altoriuj <…>

Taip, lyrinis subjektas neklysta: pasiskaičius tokios poezijos, tikrai galima pasikart, nes dingsta elementarus tikėjimas lietuvių literatūra kaip reiškiniu. Ir tai neturi nieko bendro su monografija ar apskritai kažkokia grafija, net ir lyčių lygybės idėja nesvarbi – moralės ir estetikos kriterijus vieną nuo kito atsiejo jau Immanuelis Kantas. Svarbu tai, kad nuostolinga prastų knygų leidyba Lietuvoje darosi tokia pati savaime suprantama kaip sirgimas vėžiu. Bijau, kad bent šiuo metu tai lygiai taip pat ir neišgydoma. Knygų rinkoje vis dar jaučiamas polinkis ne atidžiai skaityti kūrinius, bet skaičiuoti, kiek kartų ir kokiuose kontekstuose girdėta autoriaus pavardė, ir jau pagal tai dėlioti leidybos prioritetus.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis “Metai”, 2014 m. gegužė – birželis (Nr. 5-6)

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s